Šiuos rezultatus patvirtina atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 500 respondentų – savanorių. Eksperimento metu mokslininkai jiems pasiūlė kasdien po pusę valandos atlikti fizinius pratimus, o patys vertino įvairius organizmo medžiagų apykaitos rodiklius.
Net 80% dalyvių viskas klostėsi pagal nusistovėjusias sveiko gyvenimo būdo tiesas. Ląstelių gebėjimas panaudoti deguonį padidėdavo, audiniai geriau įsisavino insuliną ir galiausiai, šiems fizinius pratimus atliekantiems žmonėms sumažėjo širdies ligų ir cukrinio diabeto susirgimo rizika.
O kokie procesai vyko likusiems 20% žmonių? Jiems fiziniai pratimai visai netiko: deguonies įsisavinimas ląstelėse padidėjo vos 5%, o insulino įsisavinimas visiškai nepakito. ,,Tai rodo, kad kas penktam iš mūsų fiziniai pratimai negali būti patikima apsauga nuo išeminių širdies ligų ir 2-ojo tipo cukrinio diabeto – labiausiai paplitusių XXI a. susirgimų“ – pareiškė James Timmons, vienas tyrimų autorių.
Kalčiausi kaip visuomet pasirodė genai. Tyrimo dalyvių raumenų audinio mėginiai parodė, kad už deguonies įsisavinimą ląstelėse atsakingi 30 genų. 11 iš jų nustato, kiek naudingi organizmui fiziniai pratimai. Jeigu genai nustato, kad tai nenaudinga – prakaituok neprakaitavęs, vis tiek nebus jokios naudos.
Ką gi daryti? Mes juk net nežinome, ar priklausome minėtiems 20%. Mokslininkai siūlo nepasikliauti vien fiziniais pratimais, o taip pat pagalvoti apie kitas profilaktines priemones: mesti rūkyti, valgyti mažiau saldumynų ir riebių produktų, jeigu reikia – naudoti preparatus, mažinančius cholesterino kiekį.
Tyrėjai įsitikinę, kad ateityje bus parengti specialūs testai, kurių pagalba kiekvienas iš mūsų galės gauti rekomendacijas, kokios priemonės padės būtent jam ilgiau išlaikyti jaunystę ir sveikatą. Tokios naujienos patikina: mes atsidūrėme ant daugelio medicininių dogmų peržiūros slenksčio: į daug dalykų turėsime pažvelgti visiškai kitaip.
„Aksiomos užleidžia pozicijas“, sako universiteto mokslininkai. Aktyvus genetikos mokslo vystymasis, nanotechnologijos molekulinėje medicinoje jeigu nepaneigia, tai dažnai pakeičia mūsų požiūrį į daugelį dalykų.
Mūsų akyse keisis ir vadovėliai, ir enciklopedijos, ir mąstymas.
Taigi kas laukia bėgiojančių rytais ir fitneso mėgėjų? Pagaliau judėjimas – tai ne tik bėgimas nuo infarkto, bet ir puikus būdas pasikrauti endorfinų – laimės hormonų. Gegužės rytas, bėgioji parke, klausaisi paukštelių čiulbėjimo... Kodėl turėtume atsisakyti to, kas teikia džiaugsmo?
Pateikiame keletą paneigtų dogmų:
Nervinės ląstelės neatsistato - paskutiniai tyrimai tai paneigė.
Besitreniruojantys žmonės rečiau patiria infarktą. Priešingai, profesionalūs sportininkai turi didesnę riziką, yra net terminas „sportininko širdis“.
Mes išnaudojame tik 4% smegenų galimybių. Smegenyse iš tikro yra daug nedirbančių ląstelių. Tačiau kuo daugiau išorinės informacijos, tuo daugiau ląstelių įsijungia į informacijos apdorojimą. Sudėtingose stresinėse situacijose dirba praktiškai visos smegenų ląstelės.
