Be abejo, jiems reikia siūlyti naujausias metodikas, nes šioje rinkoje konkurencija yra ganėtinai stipri, bet ar iš tiesų vaikui to reikia?
Prie įprasto ikimokyklinių užsiėmimų rinkinio – anglų kalbos, šokių, aerobikos, lengvosios atletikos, muzikos – šiais laikais atsirado grėsmingas naujų krypčių kiekis: kung-fu, joga, tekvondo, karate, baleto šokiai, šiuolaikinis šokis, fleita arba smuikas, matematika pagal japonišką metodiką, origami, tenisas ir netgi ekonomikos mokymai.
Ikimokyklinio ugdymo dalykų paketas yra ganėtinai sunkus ir labiau primena vadovams skirtas išplėstines magistrantūros studijas. Kai kurias disciplinas, pavyzdžiui, užsienio kalbas, žinoma amerikiečių pedagogė Helen Doron siūlo pradėti savintis jau nuo trijų mėnesių.
Dėl šių tendencijų vaikas jau suvokiamas nebe kaip mažas žmogutis, mylimas sutvėrimas, o kaip brangus daugiafunkcinis kompiuteris, į kurį įdieginėjamos naujausios programos, vykdomi nuolatiniai atnaujinimai. Ir kai nuo emocijų bei išgyvenimų pertekliaus šis įrenginys pradeda vis lėčiau užsikrovinėti bei veikia su trikdžiais – mažylis verkia ir serga, jis vedamas pas madingus psichologus taip, kaip technikams gabenamas sugedęs kompiuteris, norint ištaisyti gedimo problemas.
Bet ar iš tiesų taip svarbu, kad vaikas kalbėtų trimis kalbomis ir būdamas trejų metų jau mokėtų skaityti, groti muzikiniu instrumentu ir suprastų visuotinės traukos dėsnį? Ar reikia po darželio ar pamokų pradinėje mokykloje išvargusį vaiką vesti dar ir į papildomus užsiėmimus?
Progresyvūs tėvai turi savo nuomonę: taip, reikia. Jie remiasi neseniai atliktais neurobiologiniais tyrimais, kuriais grindžiama tokia teorija: kuo daugiau smegenys stimuliuojamos, kuo daugiau iš jų reikalaujama, tuo daugiau jose susidaro vadinamųjų sinapsių (dviejų neuronų ar neurono ir signalą gaunančios efektorinės smegenų ląstelės kontakto vietų) ir dėl to smegenys būna „galingesnės“.
Smegenys lyginamos su plastilinu, kuriam nuo pat pradžių galima suteikti bet kokią formą ir įbrėžti jame kiek galima daugiau linijų, nes po kurio laiko plastilinas pradeda kietėti ir gali būti pavėluota, vaikas tartum liktų „nepakankamai“ išsivystęs. Bet patys mokslininkai savo rezultatus vertina kur kas atsargiau nei teoretikai, bandantys realizuoti savo mintis. Mokslininkai skuba priminti, kad vaikams visų pirma reikia rūpesčio, šilumos ir draugiško bendravimo su tėvais, ir tik po to – ankstyvo lavinimosi.
Ir mama, kuri nuolat rūpinasi, ar pakankamai jos atžalėlė lavinasi – ne pats geriausias gimdytojas, nes vaikai dažnai jaučia artimų žmonių nerimą bei pradeda pasąmoningai reaguoti: o kuo gi jie tą susirūpinimą sukelia? Visa tai neigiamai veikia ramius, harmoningus šeimos santykius. Taip išeitų, kad tėvai auklėjimą vertina kaip mokslinį eksperimentą, kuriame būtinai turi būti pasiekti numatyti rezultatai, nes kitaip eksperimentas bus beprasmis.
Apie vaikystės, praleistos pamokose ir ruošiant namų darbus toms pamokoms (esama ir tokių sistemų), praradimo problemą pirmasis prabilo amerikietis kritikas N. Postmanas: „Vaikystė vis trumpėja, vaikai pernelyg anksti apkraunami milžiniškos atsakomybės našta, su kuria jie nepajėgūs susidoroti. Vaikai priversti pernelyg anksti pradėti elgtis kaip nedidelio ūgio suaugusieji“.
Vaikų psichologas B. Bergmanas (Vokietija) problemą įvardija kaip „šiuolaikinio vaiko dramą“.
Visa tai, žinoma, teisinga. Negalima dresuoti vaikų kaip kilmingų šunų, mokyti juos milijonų nereikalingų triukų. Bet yra ir prieštaraujančių nuomonių: juk reikia kažkaip pasiruošti mokyklai, kurioje reikalavimai ir krūviai yra ganėtinai „suaugėliškai“ dideli.
Reikia, kad jaunasis žmogutis pasirinktų labiausiai dominančius užsiėmimus, todėl derėtų bent išbandyti visus įmanomus būrelius. Ir, kaip savo tinklaraščiuose rašo kai kurie išmintingi tėvai, „vaikystė ir dykaduoniavimas – ne tas pats. Geriau būtų, jei vaikas atrastų sau įdomų užsiėmimą nei susidėtų su kiemo kompanija“.
Tėvai gali nuo pat pradžių klausti: ar mano sūnui (dukteriai) reikia lankyti tuos ar anuos užklasinius užsiėmimus? Jie patys tam turi gabumų arba siūlomi užsiėmimai yra tiesiog labai populiarūs, arba tiesiog patys tėvai vaikystėje svajojo apie tai, bet negalėjo sau to leisti? Juk tėvų ir vaikų norai bei gebėjimai daugeliu atveju gerokai skiriasi...
