Gražūs konservatorių ketinimai rūpintis šeima tikrovėje nėra grįsti konkrečiais darbais. Atvirkščiai, konservatorių, valdančiosios daugumos vykdoma vidaus politika rodo šeimos griovimą: sumažinti vaiko išlaikymui skirti pinigai, panaikintas nemokamas vaikų maitinimas mokykloje, iki šiol nėra išplėtotas ikimokyklinės vaikų priežiūros tinklas, nukarpytos pensijos, atlyginimai, nesugebama sustabdyti nedarbo ir didėjančios emigracijos, nevykusiai įgyvendinama sveikatos apsaugos ir aukštojo mokslo reforma, nesukurta jaunimui palanki politika.
Nacionalinio susitarimo tekstas surašytas taip, kad suvirpintų Lietuvos piliečių jautriausias sielos stygas, išspaustų dėkingumo ašaras tiems, kurie tarsi rodo didelį dėmesį šeimai ir žada realiai padėti šeimai. Tačiau tai yra pilkų pelių viliojimas į spąstus: jūs tik pasirašykite, o mes, jūsų įgalioti, drąsiai, jūsų valios remiami pažeisime žmogaus teises ir laisves.
Kas galėtų prieštarauti Nacionalinio susitarimo tekstui, kai jame žadama paslaugų ir infrastruktūros šeimai plėtra, teigiamo požiūrio į šeimą stiprinimas, šeimos gerovės, materialaus saugumo užtikrinimas, sąlygų įgyvendinti šeimos prokreacinę (dauginimosi –M.A.P.) funkciją gerinimas? Kas galėtų paneigti valstybės rūpestį šeima, valstybės siekį teikti visapusišką paramą šeimai? Taip galėtų padaryti tik didžiausias Lietuvos valstybės priešas.
Tačiau, kodėl iki šiol niekas nepadaryta? Ar likus 2 m. iki naujo Seimo rinkimų dabartinė valdžia tikisi spėti, ekonominei bei finansinei krizei nepasibaigus, „ištobulinti institucinę sistemą, skirtą puoselėti šeimai palankią aplinką“, „skatinti šeimos ir darbo derinimo formas“, „išplėsti socialines, edukacines, psichologines ir kitas paslaugas šeimai“, įrengti žaidimų aikšteles kiemuose ir vaikų priežiūros kambarius darbovietėse, „suteikti vaikus auginantiems šeimoje tėvams papildomų socialinių garantijų“, „padaryti veiksmingesnę esamą socialinę paramos sistemą“.
Tuščius pažadus paneigia Lietuvos tikrovė: artimiausiu laiku nežadama grąžinti nusavintos pensijų dalies, ketinama finansiškai remti privačius darželius, į kuriuos nepasiturinčių ir bedarbių vaikai patekti negali, jauni žmonės masiškai palieka Lietuvą, nes joje nekuriamos naujos darbo vietos.
Didžiausia valstybės parama šeimai ir kiekvienam piliečiui yra palankios įsidarbinimo ir gero atlyginimo galimybės, stogas virš galvos gimtojoje žemėje, palankios socialinės, švietimo ir sveikatos apsaugos galimybės. Tuomet nereikėtų kurti prievartinių ar apgaulingų šeimos išsaugojimo būdų, nes žmonės, būdami socialiai saugūs, gimdytų vaikų tiek, kiek norėtų, nes būtų laimingi ir ramūs dėl savo ir savo vaikų ateities.
Nacionalinio susitarimo tekstas, kaip ir daugelis partijų pasirašytų tekstų, yra tik popierius, tačiau šiuo atveju gana pavojingas dokumentas, nes tai yra pelėkautai naivuoliams. Medumi tepti konservatorių pažadai reikalingi tam, kad užmaskuotų tikruosius jų ketinimus, kad įtvirtintų prievartą šeimos atžvilgiu, kad dar ir dar kartą pažeistų žmogaus teises ir laisves kuriant asmeninį šeimos gyvenimą.
I skyriaus 1.4 punkte teigiama, jog Nacionaliniu susitarimu bus „diegiama pasirengimo santuokai ir šeimai sistema“, ugdomi asmenų gebėjimai „kurti šeimą įsipareigojant santuokai“ . Vadinasi tie asmenys, kurie nuspręs gyventi ne santuokoje, o partnerystėje, Lietuvoje bus laikomi antrarūšiais žmonėmis? Vadinasi, Lietuvoje santuoka bus tvirtinama valstybine prievarta?
I skyriaus 1.5 punkte žadama „diegti privalomą konsultacijų prieš skyrybas sistemą“. Ar tai turi reikšti, kad kažkokie valdininkai sakys moralus įvairaus amžiaus žmonėms, kurie nutars nutraukti vedybinius santykius? Ar bus įkurtos biurokratinės tarnybos, kurioms reikės atiduoti lėšas ir gyvenimo laiką tam, kad išsiskirtum, taip pažeidžiant žmogaus orumą, asmeninio gyvenimo privatumą bei pasirinkimo laisvę? Ar tokios tarnybos galutinai nesugniuždys tų, kurie yra pažeisti smurto šeimoje?
Absurdiškai skamba 2 skyriaus pradžia, kurioje filosofuojama apie pakitusias vertybines nuostatas, klaidingai supriešintus šeimos įsipareigojimus, atsakomybę ir asmens saviraišką bei karjerą. Tai yra netiesioginė lygių galimybių kritika, tai - žmogaus išlaisvėjimo paneigimas demokratinėje visuomenėje. Niekada pažangiai mąstantys Lietuvoje šių dalykų nepriešino. Priešinimas vyko dogmatų, konservatorių ir fanatikų galvose.
2.1 punkte veidmainingai siekiama apsaugoti nepilnamečius nuo neigiamos įtakos. Manau, jau įsitikinome, kas vyksta, kai nepilnamečiai saugomi nežinojimo prievarta, kai kyla tarptautiniai skandalai, Lietuvai atsisakius atvirai, valstybės lygiu kalbėti apie žmogaus lytinės tapatybės ir šeimų formų įvairovę, kai tariamo moralumo sumetimais pažeidžiamos žmogaus teisės, kai politikų ribotos pažiūros spraudžiamos į įstatymų dogmas.
4 skyriuje žadama įgyvendinti Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programą, kai konservatoriškoje tikrovėje bijoma ištarti ir įstatymuose įrašyti žodžius „smurtas šeimoje“, „partnerystė“, lytinių mažumų teisės ir laisvės“, „moters reprodukcinės teisės“, „ žmogaus teisė reguliuoti vaisingumą“ ir t.t.
Tikra tiksinti bomba yra 4 skyriaus 4.5 punktas, kuriame teigiama, kad ketinama „diegti priešabortinio konsultavimo sistemą bei šviesti visuomenę apie gyvybės vertę ir abortų žalą“. Šiame punkte nerašoma apie saugios lytinės elgsenos mokymo būtinybę, nes žmogus yra lytinė būtybė, apie sąmoningą šeimos planavimą, o įterpiama aborto uždraudimo šmėkla. Dokumentu kuriamos sąlygos ir siekiama visuomenės palaikymo tam, kad įstatymiškai būtų galima įgyvendinti žmogaus teisių, žmogaus laisvo pasirinkimo pažeidimus.
Taigi, brangūs piliečiai ir partiečiai, ateikite ir pasirašykite Nacionalinį susitarimą, kuris jūsų valia gali užsitrenkti kaip pelėkautai ir tuomet, kaip sakė Seimo pirmininkė, bus pasirūpinta, kad Lietuvoje būtų įgyvendinta „prievolė“ įtvirtinti palankią šeimai aplinką.