Ar Lietuva tokia neturtinga, kad nesugeba pamaitinti savo vaikų, kurių skaičius pastaraisiais dešimtmečiais ir taip smarkiai kritęs?
„Problema ta, kad ne visuose Lietuvos regionuose veikia vaikų dienos centrai, todėl kai kur vaikai iš tos sistemos iškrenta, kitaip tariant, per atostogas negauna pavalgyti. Kita vertus, ne visus maisto stokojančius vaikus atranda socialinės tarnybos“, – pripažino Vilniaus arkivyskupijos Caritui vadovaujantis Linas Kukuraitis.
Pirmiau pamaitina sugyventinį
Kad tai tiesa, DELFI patvirtino mažo Lietuvos miestelio mokytoja, netyčia sužinojusi apie tai, kad jos paauglė auklėtinė badauja visai ne dėl figūros. Kaip pasipasakojo mergaitė, mama, jei tik turi pinigų, stengiasi visų pirma pamaitinti sugyventinį, nes nevalgęs agresyviai elgiasi, todėl ji su sesute dažnai būna alkanos.
Apie mokinius, kuriems prailgsta bet kurios atostogos, gali papasakoti kone kiekvienos mokyklos pedagogai. Kai kurie mokslo metų pradžioje pataria tėvams pasikalbėti su savo vaikais apie tai, kad ne visi turi valgyti ir paprašyti, kad nemėtytų maisto.
„Jei ko nesuvalgo, savo klasės vaikų prašau neišknibinėti, o tiesiog palikti ant stalo – kai mažiau akių, beveik visada atsiranda vaikų, kurie tą maistą pabaigia“, – pasakojo vienos Vilniaus vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja. Ir tai tik du iš daugybės pavyzdžių.
Randa uogų ir daržovių
L. Kukuraičio teigimu, kaimuose vasara ne tokia liūdna – tėvų neprižiūrimi vaikai randa kaip prasimaitinti, nes yra uogų, daržovių, vyresni eina žvejoti, kitais būdais prasimano maisto.
„Ten, tikiu, vieni į kitus atsiremdami vaikai kažkaip išgyvena. Tuo tarpu miestuose ši problemą bandoma spręsti rengiant stovyklas, per intervencines maisto programas, kai šeimoms teikiami produktai. Tačiau, logiškai mąstant, mieste neprižiūrimiems vaikams vasara sudėtingesnis metas, nes bent mėnesiui užsidaro ir tie vaikų dienos centrai, kuriuose jie gali pavalgyti“, – pripažino Carito darbuotojas.
Jei rajone yra apie 40 tūkst. gyventojų, o neprižiūrimų vaikų sąraše tik 13 ar 14, DELFI pašnekovo nuomone, visiškai aišku, kad tie skaičiai neatspindi realios padėtie. Tačiau net jei socialiniai pedagogai atpažįsta neprižiūrimus vaikus, dėl skirtingų institucijų komunikacijos trūkumo, ne visus atveda į dienos centrus.
Kad būtų galima pasakyti, kiek vaikų Lietuvoje stokoja maisto, L. Kukuraičio teigimu, reikia rimtų sociologinių tyrimų, kurių Lietuvoje labai trūksta.
Gautus produktus perparduoda
Pagal Europos Sąjungos programą maisto produktų gaunančių Lietuvos gyventojų skaičius viršija 600 tūkst. „Kitaip sakant, maisto yra, tačiau klausimas, ar visoms šeimoms užtenka įgūdžių iš gautų produktų paruošti vaikams valgį ir ar tie produktai yra neperparduodami“, – atkreipė dėmesį Carito darbuotojas.
Kitaip tariant maisto produktų ir pinigų jiems įsigyti netrūksta, tačiau, L. Kukuraičio, nuomone stinga centrų, kurie atpažintų šeimas, kurios nėra pajėgios gaunamą paramą paversti maistu.
„Kol kas akcentuojama parama, kuri nesugrąžina žmonių atsakomybės už savo vaikus, o ne paslaugos, kurios juos ugdytų ir tai sritis, kurioje turime pasitempti: stiprinti paramos šeimai, vaikų dienos centrus, nes jie veikia ne visuose Lietuvos regionuose“, – pabrėžė Vilniaus arkivyskupijos Carito vadovas.
Nemokamai maitino 147 tūkst. mokinių
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2009 metais mokyklose nemokamas maitinimas skirtas 136 tūkst. mokinių, šiam tikslui išleista apie 97 tūkst. litų.
2010 metų dviejų ketvirčių duomenimis, valstybės lėšomis mokyklose maitinti 147 tūkst. mokinių. Visiems metams planuota skirti 104,2 mln. litų, tačiau, kaip pažymi ministerijos specialistai, tai ne galutinis skaičius, nes lėšų poreikis, priklausomai nuo savivaldybių siunčiamos informacijos, gali kisti.