Svarbus vaidmuo
Iš šių radikalių veikėjų itin išsiskiria buvęs sovietų armijos pulkininkas V.Alksnis. Jis dar 1991-aisiais prisipažino, kad tiesiogiai buvo susijęs su tais, kurie sausio 13-ąją Vilniuje, siekdami nuversti teisėtą valdžią, surengė žudynes. Jas griežtai pasmerkė tarptautinė bendruomenė.
Plane “Strekoza” V.Alksniui ir jo vienminčiams skiriamas svarbus vaidmuo. Viename baigiamųjų plano etapų numatomi tokie veiksmai.
“Grupė kairiųjų nacionalistinių Rusijos politikų (pavyzdžiui, V.Alksnis, V.Iliuchinas ir kiti), dalyvaudami Kaliningrado problemai skirtuose renginiuose, išsakytų aiškią kritiką Lietuvos Prezidentui Rolandui Paksui ir paramą premjerui Algirdui Brazauskui, kaip palankiausiai (Rusijos patriotams) figūrai iš visų Lietuvos politikų. Komunistai ir patriotai pabrėžtų, kad Rusija pralaimėjo Prezidento rinkimus Lietuvoje, leisdama išrinkti R.Paksą, todėl reikia nepakartoti panašios klaidos Parlamento rinkimuose 2004-aisiais: reikia “statyti” už A.Brazauską (galbūt už Artūrą Paulauską arba už dar ką nors, priklausomai nuo aplinkybių)”.
Plano svarbiausia mintis: viską apversti aukštyn kojomis - A.Brazauską pavaizduoti Maskvai aiškiai ištikimesnį, negu R.Paksas, ir galiausiai dabartinio Prezidento partiją atvesti į valdžią.
Iš pirmo žvilgsnio - respektabilus veikėjas
Greta V.Aksnio, V.Iliuchino ir kitų nacionalistinių figūrų Dmitrijus Rogozinas - iš pirmo žvilgsnio respektabilus politikas. Jis praėjusios kadencijos Valstybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas, Rusijos prezidento įgaliotinis Kaliningrado problemoms spręsti.
Savo elgesiu šis politikas nė iš tolo neprimena Vladimiro Žirinovskio. Bet savo pasaulėžiūra nuo jo beveik nesiskiria.
Manifeste, kurį rengdamasis įkurti nacionalistinę ir kartu populistinę partiją “Tėvynė”, paskelbė rugpjūtį, D.Rogozinas rašė: “Rusija turi tris sąjungininkus - savo armiją, karinį jūrų laivyną ir strategines atomines pajėgas”.
Apetitas ateina bevalgant
D.Rogozinas neslepia savo priešiškumo, net neapykantos Vakarams, kurie, jo manymu, Rusiją norėjo paversti savo kolonija. Nors jis šiais metais reiškė nemažai demonstratyvių simpatijų Lietuvai, kai reikėjo derėtis dėl tranzito į Kaliningradą ir atgal, šis Valstybės Dūmos deputatas vis dėlto išpažįsta tik politiką, besiremiančią jėgos pozicija. Tai liudija ir jo credo rugpjūčio manifeste.
Praėjusiuose Valstybės Dūmos rinkimuose “Tėvynė”, kuri prisižadėjo aršiai ginti rusų teises visose buvusiose sovietinėse respublikose, taip pat ir Lietuvoje, gavo daugiau kaip 9 proc. balsų.
Kaip sakoma, apetitas ateina bevalgant. Tuoj po rinkimų D.Rogozinas, duodamas interviu laikraščiui “The Boston Globe”, pareiškė: “Kitus Valstybės Dūmos rinkimus laimės mūsų partija!”
Žinoma Rusijos demokratė Valerija Novodvorskaja “Kauno dienai” sakė, kad jei taip atsitiktų, “tai būtų didžiausia nelaimė pačiai Rusijai, nes tokios agresyvios jėgos išprovokuotų ginkluotus konfliktus vos ne su visomis jos kaimynėmis”.
Po kauke - sąmokslininkas
V.Alksnis, kaip ir D.Rogozinas, dabar irgi vaizduoja solidų parlamentarą, besirūpinantį Rusijos ateitimi. Tačiau dramatiškų 1991 metų pradžios įvykių Lietuvoje, ir ypač Latvijoje, kronika liudija, kad po šia kauke slepiasi sąmokslininkas, kurio sąžinę slegia nekaltų žmonių kraujas.
Tuometinis sovietų armijos pulkininkas V.Alksnis 1991-aisiais net didžiavosi, jog jis buvo aktyvus tų įvykių dalyvis, kartu piktindamasis, kad Kremlius “sustojo pusiaukelėje”.
Štai Maskvos savaitraščio “Argumenty i fakty” numeris, išleistas praėjus vos dviem savaitėms po tragedijos Vilniuje. Šiame leidinyje paskelbtame interviu V.Alksnis svaidė žaibus ir perkūnus tuometinio SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo pusėn.
Publikacijos pradžioje nurodoma, kad leidinio vadovybė net abejojo, ar galima skelbti tokį skandalingą interviu, kuriame M.Gorbačiovas kaltinamas tuo, kad išdavė armiją. Bet galiausiai interviu su liaudies deputatu pulkininku V.Alksniu nutarta paskelbti, nes, redakcijos nuomone, jis privalo atsakyti už savo žodžius.
Pulkininkas iki galo atviras
V.Alksnį ir jo vienminčius Rusijos demokratinė to meto spauda vadino raudonaisiais pulkininkais, darydama analogijas su Graikijos “juodaisiais pulkininkais” - chunta, 1974 metais nuvertusia teisėtą vyriausybę, bet žlugusia po masinių visuomenės akcijų.
Pirmasis klausimas minėtame interviu V.Alksniui buvo toks: “Jūs anksčiau sakėte, kad vadinamieji nacionalinio gelbėjimo komitetai Baltijos respublikose buvo įkurti M.Gorbačiovo iniciatyva. Ar taip buvo iš tikrųjų?”
Štai koks buvo “raudonojo pulkininko” atsakymas: “Taip, taip iš tikrųjų buvo. Šiomis dienomis kalbėjausi su bičiuliais iš Lietuvos nacionalinio gelbėjimosi komiteto. Jie man sakė: viską, ko prašė Maskva, padarėm. Maskva žadėjo tuos komitetus paremti. Tačiau ji visus mus metė likimo valiai. Mus išdavė prezidentas Gorbačiovas, išdavė SSRS vyriausybė ir parlamentas...”
“Raudonasis pulkininkas”, paklaustas, kuo konkrečiai pasireiškė M.Gorbačiovo išdavystė, ar tuo, kad jis neišdrįso Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą, atsako: “Taip, jeigu buvo nuspręsta tai padaryti, tai turėjo būti padaryta. Priešingu atveju nereikėjo užvirti tos košės”.
V.Alksnis interviu pabaigoje M.Gorbačiovą palygino su chirurgu, pradėjusiu daryti operaciją, bet vėliau palikusį ligonį likimo valiai. “Raudonajam pulkininkui” Lietuvoje aiškiai stigo kraujo.
Komisaro anūkas
V.Alksnis, gimęs 1950 metais Kemerovo srityje, priklauso garsiai sovietinių veikėjų giminei. Jo senelis Jakovas Alksnis - buvęs SSRS gynybos liaudies komisaro pavaduotojas, karinių oro pajėgų vyriausiasis vadas, garsėjęs kaip marksistas dogmatikas.
Šios pažiūros tapo artimos ir anūkui. Jis iki šiol apgailestauja, kad sužlugo, pasak jo, “šlovingoji Sovietų Sąjunga”. “Raudonasis pulkininkas” ne kartą ėjo kartu su tais, kurie mėgino šią istorinę “klaidą” ištaisyti.
V.Alksnis buvo aktyvus rugpjūčio pučo dalyvis, kai GKČP veikėjai mėgino išsaugoti per visas siūles braškančią imperiją.
1993-iųjų spalį - paskutinis mėginimas nuversti valdžią, kurią “raudonasis pulkininkas” ir jo vienminčiai vadino ne kaip nors kitaip, o tik “Jelcino klika”.
Amerikos televizija CNN praėjusį spalį kartojo kadrus, kuriuose aiškiai matyti, kaip V.Alksnis subintuota galva vadovauja maištininkų prasiveržimui prie Maskvos Baltųjų rūmų.
Į valdžią, ko labiausiai bijojo Rusijos demokratai, vienas maištininkų vadų tada neprasibrovė. Jis pats tuomet pripažino, kad buvo laikinai išmestas “į politinių šiukšlių duobę”.
Laikai Rusijoje pasikeitė. Joje V.Alksnio, taip pat D.Rogozino balsai vėl skamba grėsmingai.
“Įrankių” paskirtis
Seimo narė Rasa Juknevičienė “Kauno dienai” sakė, kad V.Alksnis ir dabar garsėja kaip aršus Baltijos šalių nepriklausomybės priešas. Pasak parlamentarės, šis Rusijos politikas imperinę politiką nuolat propaguoja tiek iš oficialių tribūnų, tiek nacionalistinės pakraipos laikraščiuose, be paliovos tvirtindamas, kad anksčiau ar vėliau Lietuva, Latvija, Estija nustos egzistavusios kaip nepriklausomos šalys ir “pateks ten, kur buvo”.
R.Juknevičienė teigė, kad iki šiol Lietuvoje tokiems politikams kaip V.Alksnis, Vladimiras Žirinovskis ir į juos panašiems nebuvo skiriama reikiamo dėmesio, juos traktuojant tik kaip paprasčiausius fanatikus, triukšmadarius ir chuliganus, besimušančius telestudijose. Tik kai Lietuva įžengė į baigiamąjį stojimo į NATO ir Europos Sąjungą tarpsnį, tapo aišku, kad Rusijos valdžia su nacionalistais veikia išvien, ypač kai po pastarųjų Valstybės Dūmos rinkimų joje ėmė dominuoti žmonės iš specialiųjų tarnybų, sakė Seimo narė.
R.Juknevičienė, kurios nuomone, planas “Strekoza” yra “visiškai realistiškas”, teigė, kad V.Alksniui, V.Iliuchinui, D.Rogozinui ir jų vienminčiams Kremlius skiria “įrankių” vaidmenį. Pasak parlamentarės, tai - bene svarbiausia jų paskirtis.
Kaip tie “įrankiai” panaudojami? Per valdžios beveik visai užvaldytą žiniasklaidą pirmiausiai pateikiama Rusijos nacionalistų pozicija vienu ar kitu tarptautiniu klausimu. Po kurio laiko Rusijos vadovybė pateikia savo poziciją, kuri radikalų nuomonių fone atrodo visai nuosaiki, priimtina. Tikslas - pasiektas.
R.Juknevičienės nuomone, po pastarųjų Valstybės Dūmos rinkimų radikalų vaidmuo Rusijoje smarkiai sustiprės; tuo smarkiai susirūpino beveik visos kaimyninės šalys.
Atsidūrė Latvijos “juodajame” sąraše
V.Alksnio, kuris 1991-ųjų sausį iš Maskvos koordinavo sąmokslininkų veiksmus ne tik Vilniuje, bet ir Rygoje, kur irgi buvo aukų, tik mažiau negu Lietuvos sostinėje, išsižadėjo šalis, kurioje jis sako turįs šaknų.
Kai Latvija įtvirtino savo nepriklausomybę, “raudonajam pulkininkui”, buvusiam Latvijos SSR Aukčiausiosios Tarybos deputatui, užtrenkė duris. Dar 1992-aisiais jis pateko į “juodąjį” sąrašą, kuriame tebėra iki šiol.
Latvijos VRM spaudos tarnybos vadovė Laura Karnytė “Kauno dienai” sakė, kad V.Alksnis į Latviją tikriausiai niekad nebus įsileidžiamas, nes oficialiuose dokumentuose aiškiai pasakyta, kad šis asmuo “1991-aisiais kėsinosi į Latvijos valstybingumą, o vėliau nesiliovė prieš Latviją veikęs”.
Tame pačiame “juodąjame” sąraše yra ir žinomas Rusijos dainininkas bei politikas Josifas Kobzonas, kai kada save vadinantis dar ir verslininku. Beje, jo neįsileidžia ir kai kurios kitos šalys, įskaitant ir Jungtines Valstijas, kurios turi įrodymų, kad šis veikėjas yra susijęs su nusikaltėlių pasauliu. Tiesa, J.Kobzonas JAV du kartus lankėsi, bet tik kaip oficialios delegacijos narys.
Akla neapykanta
Rygos laikraščio žurnalistė Irina Jesina “Kauno dienai” sakė, kad V.Alksnis Latvijai tebejaučia “aklą neapykantą”. Tai, pasak jos, dar kartą pasireiškė šiomis dienomis.
Dabar Latvijoje su vizitu vieši Rusijos Federacijos tarybos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Michailas Margelovas. Jis Rygos žurnalistams teigė, kad pasiryžęs išspręsti vieną svarbiausių problemų, egzistuojančių tarp Latvijos ir Rusijos, - pasiekti, kad tarp dviejų valstybių būtų pasirašyta ir ratifikuota sienos sutartis.
Į tai staigiai reagavo “raudonasis pulkininkas”, viename Rygos radikalių laikraščių, leidžiamų rusų kalba, apkaltinęs M.Margelovą Rusijos nacionalinių interesų išdavyste, priešinimusi Rusijos URM politikos kursui, kuriam nesvetimos nuolatinės pretenzijos Latvijai dėl tariamai rusakalbių žmonių teisių pažeidinėjimo.
I.Jesina sakė, kad V.Alksnis - vienas tų, kurie vis dar ilgisi buvusios Sovietų Sąjungos. Pasak apžvalgininkės, “jis amžinai vakarykštis”.
Veikė iš užkulisių
Nors V.Alksnis buvo glaudžiai susijęs su vadinamaisiais nacionalinio gelbėjimo komitetais, kurių viename pirmuoju smuiku grojo Mykolas Burokevičius ir jo parankiniai, “raudonojo pulkininko” pavardės sausio 13-osios byloje nėra.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prašyme, 1991-ųjų gruodžio 17-ąją nusiųstame Rusijos prezidentui B.Jelcinui, V.Alksnis nefigūruoja nei tarp tų sąmokslininkų, kuriuos Lietuva prašė išduoti jos teisėsaugos institucijoms, nei tarp asmenų, kuriuos Lietuvos generalinės prokuratūros tardytojai norėjo apklausti.
“Raudonasis pulkininkas” veikė iš užkulisių, kur paprastai dokumentų ar kitų įrodymų nepaliekama. Nepaisant to, jo sąžinę vis dėlto slegia sausio 13-osios aukų kraujas.