Visuomenei pasiseka, jei jos vadovai protingai derina abu pradus. Nėra gerai spręsti tik šiandienos laikraščių padiktuotas „problemas“. Bet lygiai taip pat negerai, kai esami visuomenės rūpesčiai paliekami likimo valiai kaip neatitinkantys politiko „kalibro“.
Mano nuomone, laivui „Lietuva“ būtų geriau pirma apeiti ledkalnius, o po to jau svajoti apie tai, ką veiksime atvykę į uostą. Tačiau kyla įspūdis, kad šalies kapitono dienotvarkėje neproporcingai didelę dalį užima būtent „uostas“ – skiriama daug laiko tokiems projektams kaip „Lietuva 2030“, „Euras 2014“. Laikas yra vienintelis tikrai ribotas išteklius. Jei jo daugiau skiriama strategavimui, mažiau lieka šios dienos dalykams.
Valstybės pažangos taryba, kuri esamą šimtą apdulkėjusių strategijų turi papildyti dokumentu „Lietuva 2030“, daug laiko skiria svarstymams, kaip Lietuvoje sukurti didelės pridėtinės vertės (PV) ekonomiką, „kūrėjų visuomenę“ ir „pinigų darymo mašinų“ – lietuviškus iPhone’us, microsoftus...
Tai ką tada daryti? Atsiduoti likimo valiai tikintis, kad atsiras bent keli tokie kaip I. Laursas ir tuos tris milijonus išgelbės nuo nedarbo ir skurdo? Tikrai ne, bet reikia ieškoti sėkmės kitoje vietoje.
Ekonomistas Arnoldas Harbergeris, studijavęs JAV plėtros procesą, padarė išvadą, kad dauguma PV padidinimo įmonėse atvejų negali būti siejami su tokiais bendrais procesais kaip žmogiškojo kapitalo didėjimas, kuriam per švietimo politiką jau gali turėti įtakos valdžia. Anot jo, našumo padidinimo atvejai yra labai nevienodai pasiskirstę tiek tarp įmonių, tiek tarp ūkio šakų, todėl ūkio augimo procesas panašesnis ne į prognozuojamą „mielių“ kilimą, bet į atsitiktinį „grybų“ šokinėjimą. Išvada panaši į I. Laurso.
Tačiau yra antras, mano galva, šiandienos Lietuvai žymiai svarbesnis A. Harbergerio vizijos aspektas. Jis dar kartą atkreipė visų dėmesį, kad PV įmonėje (ūkyje) galima padidinti ne tik sukūrus naują populiarų produktą, kurį gali brangiai parduoti, bet ir sumažinus esamų prekių ir paslaugų gamybos savikainą. Anot ekonomisto, būtent taip plėtra dažniausiai ir vyksta – konkrečioje įmonėje kam nors šauna į galvą mintis, kaip gamybos ir valdymo procesą padaryti efektyvesnį, optimizuoti.
Štai į šį pažangos būdą daug metų ir mėginu kreipti mūsų valdžių dėmesį. Didžiąja dalimi dėl to, kad tokius neefektyvumo šaltinius galime lengvai nustatyti ir pašalinti. Pavyzdžiui, seniai tik kalbame apie kiaurus daugiabučius – galėtume gyventi šiltai ir mokėti kone dvigubai mažiau. Jei valdžia įteisintų investicinių projektų sąnaudų ir naudos analizę, nešvaistytume milijardų abejotinos ekonominės naudos projektams, tokiems kaip naujos geležinkelio vėžės tiesimas iki Latvijos sienos, net nesvarstytume naujų oro uostų pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno idėjų ir pan. Moksleivių vienam mokytojui turime beveik dvigubai mažiau nei Vokietija. Panašiai yra ir su ligoninių lovų skaičiumi. Kiekvienoje ūkio šakoje rastume tokių negerų dalykų.
Tokie neūkiškumo faktai yra gerai žinomi, o šių problemų sprendimas dažnai tiesiogiai priklauso nuo valdžios valios. Išsprendus jas, nauda būtų matyti tuojau pat, teigiamas poveikis ūkiui būtų milijardai litų. Bet valdžia įdėmiau žiūri kitur – į „aukštąsias technologijas“, nors tai nelyginamo masto dalykai. Pavyzdžiui, visos mūsų informacinių technologijų industrijos eksportas per metus sudaro apie 80 mln. litų. Net jei valdžia kada nors ir padvigubins tą eksportą viliodama tokias įmones kaip „Barclays“ ar IBM, tai sukurs kokį tūkstantį kitą darbo vietų žmonėms, kurie darbus ir taip turi.
O, pavyzdžiui, masinė renovacija galėtų tuojau pat sukurti arti 100 000 darbo vietų dabartiniams bedarbiams. Žinoma, kalbėti apie tokias „žemas technologijas“ nėra madinga, bet, mano giliu įsitikinimu, tai greitesnis ir, svarbiausia, labiau determinuotas Lietuvos ūkio gelbėjimo kelias nei lietuviškų iPhone’ų ar eksporto padidėjimo laukimas. Viltis nėra planas. Politikams reikėtų labiau gyventi šia diena, kaip tai daro dauguma paprastų žmonių, galvojančių apie duoną kasdieninę.