Norėdami geriau suprasti šią evangelijos ištrauką, turime prisiminti kontekstą, kuriame vyksta veiksmas: Jėzus, numazgojęs savo mokiniams kojas, atsisėdo prie stalo ir pranešė apie vieno iš savo mokinių išdavystę. Iš tiesų, Judas, nurijęs kąsni, pasišalina iš Velykų vakarienės menės, o evangelijos autorius pastebi: „Buvo naktis“ (Jn 13, 30).
Judui panirus į nakties tamsą seka Jėzaus žodžiai apie pašlovinimą. Senajame Testamente žodį „šlovė“ arba „garbė“ perteikia hebrajiškas žodis „kabod“, reiškiantis kažką neišvengiamo, didingo ir sunkaus, kažką, keliantį pagarbą, susižavėjimą, tą, kas verta šlovinti. Tai – Dievo atsiskleidimo žmogui, jo apsireiškimo ir pranešimo apie save ženklas. Dievo šlovė spinduliuoja: Viešpats atskleidžia ir kartu slepia savo nepasiekiamą tobulumą bei švytėjimą.
Senajame Testamente Dievo šlovė patiriama Jeruzalės šventykloje, ji lyg skraistė apgaubia visą pasaulį: „Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats! Visa žemė pilna jo šlovės!“ (Iz 6, 3). Kalėdų naktį angelai gieda „Garbė Dievui aukštybėse“ (Lk 2, 14), tačiau Dievo šlovė ryškiausiai suspindi Velykų slėpinyje – Jėzaus Kristaus kančioje, mirtyje ir prisikėlime.
Tad Judo išdavystė subrandina Jėzuje aiškumą, kad jo mirtis yra pašlovinimas. Mirties valanda ant kryžiaus apšvies Dievo šlove pasaulį. Dieviškos šlovės esmę sudaro ne kažkoks triumfas, bet – begalinė meilė visiems žmonėms, net ir tiems, kurie jį išduoda.
Tamsa – skausmas, blogis, vargas, išdavystė – yra slėpinys, kurį pajėgūs šiek tiek suprasti tik tikėjimo šviesoje. Tam tikra prasme, ir Judo išdavystė lieka slėpiniu, nesusipratimu, nes paradoksaliai atskleidžia Jėzaus dieviškąją tapatybę.
Tarp Dievo šlovės ir žmogaus išdavystės yra ryšys. Visiškas Dievo savęs apreiškimas prasideda su Judo išdavyste: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį“. Nusidėjėlio būklė tapo lyg ir priežastimi Dievui parodyti savo esmę, savo sugebėjimą mylėti: „Jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė“ (Iz 53, 4).
Judo išdavystė simbolizuoja ne tik vieno žmogaus veiksmą, bet – visos žmonijos neištikimybę, nusigręžimą nuo Dievo. Tačiau Kristus mūsų niekada nepalieka ir neišduoda, net jei ir atrodytų, jog esame neverti jo ištikimos meilės. Jo akyse mes visada išliekame jo draugais. Judas yra Viešpaties draugas, net ir tada, kai jį galutinai išduoda (žr. Jn 18, 1-6).
Evangelijos pagal Joną įžangos pabaiga skelbia: „Mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus“ (Jn 1, 14). Graikai vartoja žodį „dóxa“, reiškiantį „nuomonę, reputaciją“, kuris įgyja ir „pasirodymo, apsireiškimo, šlovės“ prasmę.
Jėzus yra „Dievo šlovės atšvaitas“ (Žyd 1, 3), spindėjimas, stipresnis už tą, kuris švytėjo Jeruzalės šventykloje ir beribiame pasaulyje. Į jį, Dievo Sūnų, kuris „gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę“ ir kurio „tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje“, privalome laikytis, turime sutelkti savo dėmesį, „kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė“ (2 Pt 1, 17. 19).
Tik tada išmokstama gyventi pagal naują įsakymą ir leidžiama Kristaus, Dievo šlovės, spindesiui sušvisti pasaulyje: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16). Ir jei Bažnyčios istorijoje pasitaikė skaudžių klaidų ir išdavysčių, tai tuo tik pabrėžiama, kad tikroji Dievo šlovė yra Kristus ir kad Bažnyčia ją atspindi tiek, kiek yra vienybėje su juo.