Kalbamės su Individualiosios psichologijos instituto direktore Erika Kern.
Savigarba ir savivertė: ar tai yra tas pats dalykas?
Jei į šiuos du žodžius pažvelgsime etimologiškai, pamatysime reikšmės skirtumus. Jie žymi skirtingus dalykus. Tačiau žodynas žodį „self-esteem“ iš anglų kalbos išvers kaip „savigarba“, o psichologinėje literatūroje „self-esteem“ bus verčiama „savivertė“. Jie turi tarsi bendrą reikšmę. Psichologijoje yra painiavos dėl terminų vartojimo: ne visada būna tikslus lietuviškas atitikmuo.
Be konteksto dingsta ar išsikreipia žodžio prasmė, atsiranda galimybė skirtingai interpretuoti. Terminų apibrėžimai reikalingi, kad suprastume vienas kitą, kad būtų aišku, jog kalbame apie tą patį dalyką, – tai aktualu vadovėliuose ir skirtingose psichologijos teorijose, tačiau jei kalbame apie žmogų, jo savęs nuvertinimą, tai nesvarbu, kaip pasakysime: žema savigarba ar žema savivertė.
Aukšta ir žema savigarba: kaip tai pasireiškia mūsų kasdienybėje?
Pagal A. Adlerio teoriją, kuriai atstovauju, aukšta savigarba, arba, kitais žodžiais tariant, maža koncentracija į tai, kad save nuvertini, tam tikra prasme žymi, jog tai psichologiškai sveikas žmogus. Toks, kuris palaiko taikius santykius su savimi. Aukštos savigarbos žmogus apie save galvoja pozityviai, tiki, jog sugebės įveikti kliūtis, ištveria nesėkmes.
Mažėjant savigarbai, atsiranda savęs nuvertinimas, pavyzdžiui, prieš atliekant veiksmą imama svarstyti: „Aš galiu ar negaliu?“ Kai savigarba normali, žmogus lyg „prašoka“ tą klausimą, nesusimąsto apie tai. Jei jis kyla, suabejojama, tai jau žymi, kad yra įsitikinimas „aš negaliu“ – esu ne toks gabus, gražus, geras. Tokioje situacijoje galiu save padrąsinti, įtikinti – tai geras „susitvarkymo“ būdas.
Kitas elgesio variantas: aš tiesiog nesiimsiu tos užduoties, išvengsiu jos („netyčia“), išsisuksiu nuo situacijos, nes nuvertinu save. Savigarbos trūksta, jei atsiranda tie nuvertinantys teiginiai, įsitikinimai. Sritys, kuriose save nuvertinu, gali būti labai skirtingos – darbas, asmeniniai santykiai, išvaizda...
Jei mintys „aš nesugebu“, „nevertas“ ateina man į galvą, vadinasi jau turiu rimtų problemų – mano savigarba žema?
Įsivaizduoti, jog visi kiti žmonės yra normalios savigarbos, o aš vienas esu žemos – didžiulė klaida. Svarbu suprasti, kad kiekvienas gyvenime turėjo potyrių, dėl ko save galėjo nuvertinti. Reikia suvokti, jog mūsų provakarietiškoje visuomenėje, dažnai vadinamoje „pasiekimų visuomene“, kurioje svarbu pasiekti kažkokį tikslą, tiesiog neįmanoma savigarbą išlaikyti tik aukštą be papildomų pastangų – be koncentravimosi į savojo „Aš“ augimą, į vidinį vystymąsi.
Dėmesį skiriant išoriniams pasiekimams, privalu suprasti, kad negali visą laiką tik laimėti. Tai tiesiog neįmanoma – pasaulio čempionais niekada nebūna tie patys žmonės, net jei jiems pavyksta kelis kartus. Yra visuomenių, kuriose konkurencija nežadinama. Jose savigarbą išlaikyti lengviau, nes tiesiog nereikia savęs nuvertinti. Taigi, didžioji dauguma mūsų turi „banguojančio“ lygio savivertę.
Žema savivertė tampa problema, jei žmogus save nuvertina daugelyje gyvenimo sričių, jeigu jam sunku įgyvendinti net paprastus dalykus, susirasti darbą, palaikyti socialinius santykius, turėti šeimą. Negalima sakyti, kad savęs nuvertinimas yra vienintelė minėtųjų problemų priežastis, nes nėra taip, kad vienas kuris aspektas gali viską paaiškinti, bet labai tikėtina, jog prie jų didele dalimi prisidėjo savęs nuvertinimas.
Kita problema kyla, kai žmogus save vertina per aukštai – kasdienėje kalboje sakome „jis per gerai apie save galvoja“. Tik tai niekuo nesusiję su aukšta savigarba. Iš tiesų toks elgesys – tai žemos savigarbos kompensacija. Tam, kad atlaikyčiau blogą jausmą, kai save per daug nuvertinu, išvystau specifinį psichologinį mechanizmą, kurio esmė – nuvertinti kitus, žeminti juos atvirai ar sau mintyse. Tai niekuo nepagrįsta, bet toks elgesys man leidžia gerai jaustis.
Kaip bendrauti su žmogumi, kurio savigarba akivaizdžiai žema, pavyzdžiui, su elektriku, kuris neateina, nes užgeria? Kaip jam padėti? Juk visiems mums nesvetimas humaniškumas...
Jei tai pašalinis žmogus ir dar geria, tai mes niekuo jam negalime padėti. Tai kažkokia dieviška idėja, kad galime kažką kitą išgelbėti. Šiuo atveju reiktų sau pasakyti: „Prabusk!“ Matydami, kad tas elektrikas save nuvertina, užuot taisę jo elgesį, galime jam parodyti, kad gerbiame jį, rodydami pagarbą sau. Kaip? Minėtoje situacijoje reiktų apsispręsti: ieškau kito ar tebelaukiu šio elektriko (nes gal jis pigesnis ar tiesiog dabar neturiu laiko ieškoti kito specialisto). Taigi, priimu sprendimą ir nebesinervinu dėl jo elgesio, nes mano toks pasirinkimas.
Istorija tęsiasi: sutarei trečią valandą, atsiprašei iš darbo, o jis neateina. Paprastai sėdi, lauki, o kai jis po kelių valandų ateina, grubiai bendrauji ar visai nesišneki, pyksti ir t. t. Parodyti pagarbą sau tokioje situacijoje gali savęs paklausdamas: „Kiek galiu leisti sau laukti?“ 20 min.? Valandą? Jei per tą laiką elektrikas nepasirodo, ramiai eini savo reikalais, o kai jis pagaliau atėjęs skambina telefonu: „Aš jau čia. Kur jūs?“, pasakai: „Aš būsiu namie tada ir tada.“ Duodu jam šansą. Žinoma, jei nepasirenku kito elektriko. Tokiu būdu savimi rūpinuosi, bet neprivalau kito bausti už tai, kad jis yra toks, koks yra.
Jei save nuvertinantis asmuo – tavo artimas draugas, bičiulis ar šeimos narys – kankinasi dėl žemos savivertės, kaip jam padėti ar bent nepakenkti?
Jei tai draugas, parodykite, kad yra jums svarbus, kad bendravimas su juo malonus, vertingas. Jam tai bus kaip gurkšnis šviežio oro, jis nepasikeis, bet taip jam bus daug lengviau išlaikyti pusiausvyrą.
Save nuvertinančiam žmogui dažnai sakome „nenuvertink savęs“, bet būtent tai jam ir yra sudėtingiausia padaryti. Gero norėdami ištariame: „Na, baik tu, viskas su tavim gerai. Liaukis save nuvertinęs! Turi gerbti save!“ O jam tai nepavyksta ir jis vėl save nuvertina... Užburtas ratas, tik dar blogiau nei pradžioje. Tokioje situacijoje geriausia ir sąžiningiausia būtų pasakyti: „Matau, kaip tau sunku, kai į save žiūri taip kritiškai.“ Tai bus teisingesnis pasakymas, nes tam žmogui iš tiesų sunku. Taip tarsi paimame tą jausmo svorį ir „palaikome“ kartu, ir tuo momentu jam būna lengviau.
Egzistuoja mažos praktinės gudrybės, kaip elgtis, kad kito žmogaus savivertė nebūtų sugniuždyta. Pavyzdžiui, galima prašyti tokių asmenų daryti darbus, kurie jiems išeina gerai, o tai, kas jiems nesiseka, tegu perima kiti šeimos nariai ar draugai.
Tarkime, trumparegiui sunku vairuoti tamsoje – ir vairuotojas įsitempęs, ir keleiviui nesaugu. Akivaizdus konfliktas. Išeitis – ne tuo metu, kai vairuojama, o vėliau, ramioje aplinkoje, pasikalbėti: „Žinai, kažkur skaičiau, kad trumparegiams sudėtinga vairuoti tamsoje. Tai gal sutarkime, kad kai bus tamsu, vairuosiu aš.“ Taip mes apsaugome artimąjį nuo itin pavojingų jo savivertei situacijų.
Kai kas nors kažką daro labai gerai, o kitas tą dalyką – labai blogai, žmogui, kurio žema savigarba, itin padėsime, jei paprasčiausiai nelaidysime replikų, kritikos, pašaipių komentarų apie jo menkus gebėjimus (lyginant su mūsiškiais). Juk tos replikos tik tam, kad pasipuikuotume savo „grožiu“, tačiau ar tikrai norime už šį efektą sumokėti artimų žmonių savijauta?
Kaip kalbėtis su artimaisiais apie situacijas, kuriose patiriame žemą savigarbą?
Toks pokalbis tikrai būtų naudingas. Reiktų išsakyti, ką jauti, kai vyksta tavo savivertę menkinanti situacija: „Aš jaučiuosi blogai, kai tu...“ ar „Kai atsitinka .... , aš jaučiuosi kvailai.“ Greičiausiai sulauksite atsakymo: „Nežinojau, kad dėl to jautiesi blogai. Visai nenorėjau tavęs pažeminti. Aš kartais irgi jaučiuosi kvailai, kai...“ O pabaigoje net nuskambės frazė: „Matai, mes abu kartais jaučiamės prastesni vienas už kitą.“ Kalbėti apie tai, kas skausminga ar skaudina, yra sveika. To reiktų mokytis ir nesistebėkite, jei iškart nepavyks.
Svarbiausia tokio pokalbio taisyklė – nereikalauti, nepriekaištauti. „Nedėk druskos į puodą, kai aš verdu!“ – toks užsipuolimas išprovokuos agresyvų atsakymą: „Nors kartą įdėk tiek, kiek reikia, tai aš ir nelįsiu!“ Verčiau pasakyti: „Kai tu įdedi druskos į mano verdamą patiekalą, jaučiuosi prasta virėja, nes tu elgiesi taip, lyg mane visą laiką reikia pataisyti.“ Gali būti, kad jūsų partneris atsakys: „Ką tu, esi puiki virėja, aš tiesiog labai mėgstu sūriai.“ Taigi, tas pokalbis gali būti net labai pozityvus.
Ką daryti, jei savigarba pakirsta, o savęs vertinimo lygis nukrito tarsi į prarają?
Reikia suprasti, jog būna gerų momentų ir blogų. Kai užeina tos bangos, kai patys save nuvertiname („aš kaip žmona nieko verta“, „aš prastas tėvas“, „esu nevykėlis darbuotojas“), verta prisiminti paprastą dalyką – viskas praeis. Nors paprastai tuo momentu atrodo, jog taip tęsis visada. Įsitikinimas, kad padėtis niekados nepasikeis, yra visiškai klaidingas, bet tuo metu atrodo, jog kitaip ir negali būti. Tai lyg savotiškas sąmonės užtemimas. Tada belieka prisiminti ir aklai sau kartoti: „Tai praeis, nes ir anksčiau tai praeidavo.“
Vertėtų nueiti į kiną, pagulėti vonioje ar bent išeiti į lauką. Žiūrėti televizorių nerekomenduojama, nes nuo jo žiūrėjimo žmogus tarsi „užšąla“. Gerai muzika, kūryba, dainavimas, šokis, sportas, bendravimas su naminiais gyvūnais. Jei situacija vyksta darbe, paprasčiausiai įsijunkite „YouTube“ humoro kanalą. Tai nėra savivertės ir savigarbos kėlimo pratimai, tiesiog būdai, kurie padeda įveikti stresą, gelbsti „persijungiant“.
Norėčiau visgi pabrėžti, kad bendro pobūdžio psichologiniai patarimai – rizikingas dalykas. Į save reiktų žiūrėti neatmestinai – pritaikyti to paties elgesio modelio neįmanoma, nes nebūna visiškai vienodų situacijų, mes esame skirtingi. Žmogus – tokia sudėtinga sistema, mechanizmas, negi mes taip lengvai valdomi patarimų internete ar žurnale? Jei kyla problemų dėl žemos savigarbos, geriausia kreiptis į specialistą.
Ne viena teorija pabrėžia vaikystės svarbą formuojantis savigarbai. Kaip auginti vaikus, kad jų savigarbai nepadarytume žalos?
Visų pirma reiktų negalvoti, kad mes mokame auklėti vaikus. Pusę šimtmečio gyvenome totalitarinėje visuomenėje, mūsų visuomenėje nėra tų vidinių žinių, žinojimo, ką reiškia auklėti vaikus. Yra įvairiausių knygų, žurnalų, kursų tėvams apie vaikus, jie labai naudingi, tačiau jei norisi patarimo čia ir dabar, tai vienas itin paprastas būdas – mama turi išmokti suprasti, kaip pasaulis atrodo vaikui. Jeigu mama išvysto šitą gebėjimą, viskas labai pasikeičia.
Kaip tai padaryti? Stebėkite savo vaiką, gerai įsižiūrėkite į jį, tarytum bandytumėte pažinti visiškai naują ir neatrastą planetą. Pabandykit suprasti tos planetos (mažojo žmogučio) mąstymą, suvokimą, ketinimus ir veiksmus. Žiūrėkite į savo vaiką tarytum sulėtintame kine. Patys nustebsite, kokių neatrastų ir anksčiau nepastebėtų dalykų išvysite. Darykite tai tada, kai turite laiko, esate gerai nusiteikę, ramioje aplinkoje. Mamos (o ir tėčiai) nemažai laiko su vaikais praleidžia tiesiog būdami šalia, išnaudokite šį laiką savo vaikui stebėti.
Žiniasklaidoje nuolat tvirtinama, kad lietuvių tautos savigarba – žema, dėl to žvelgiame į kaimynines šalis kaip į geresnes, daugiau žinančias. Kaip tai keisti?
Istoriškai susiklostęs tautos likimas – karai, okupacijos, priespauda. Pripažinkime – tauta yra daug patyrusi ir tiesiog psichologiškai sužalota. Praeis daug laiko, kol tai atsistatys.
Verkiame, kad čia ir dabar kažko nėra, bet nepagalvojame, kaip gyvens ateities kartos: šiandien blogai, tačiau anūkams ar proanūkiams savo veikla galime sukurti geresnį gyvenimą. Ir dar reiktų pagalvoti: gal man esama situacija kažkuo patogi? Gal tie skundai ir priekaištai – pasiteisinimas dėl neveiklumo?
Pažiūrėkime, ką patys sau darome nuolat skųsdamiesi. Nenustembu išgirdusi tokius žodžius: „Aš pabuvau užsienyje, ten visi šypsosi, laimingi, o pas mus... Kitos šalys gyvena gerai, o mes... Kodėl pas mus visi susiraukę?..“ Tokiu elgesiu mes ir vėl barame save. Nerodome meilės sau, ko labiausiai ir trūksta. Iš kitur nieko naujo neparnešame, nieko nauja neišrandame. Kai bandome neigti save, iš tiesų darome tai, ką smerkiame savo kalbomis. O gal skundžiamės ir tam, kad gautume dėmesio, bent tokiu būdu sulauktume užuojautos, šilumos, priėmimo, kurio daugumai mūsų trūksta, gal trūksta ir tautai, valstybei.
Andrius (30 m.), gamtos mokslų daktaras, dėstytojas
Žvelgiant į patį žodį „savigarba“, tai yra savęs gerbimas, geras savęs vertinimas, iš dalies džiaugimasis savimi. Ko gero, ji gali atsiskleisti tik bendraujant su kitais žmonėmis, nes, manyčiau, tai daugiau socialinis bruožas. Juk jei būtum sau kur nors vienas (-a) negyvenamoje saloje, nelabai būtų reikalo save vertinti, nes nuo to lyg niekas nesikeistų. Aišku, galima būtų keikti save, jei į kokią nors palmę nesugebėtum įlipti kokosų nusidaužti, bet iš principo turbūt vis tiek savigarba svarbesnė būnant sociume.
Dar manau, kad sunku atskirti, kurie veiksmai susiję su savęs nuvertinimu. Pavyzdžiui, kaip atskirti norą pritapti prie bendruomenės ir būti vertinamam nuo didybės ir siekio visiems „reguliuoti“ gyvenimą?
Kai savęs nevertina, manau, neretas vyras pradeda gerti, nemažai tokių ir nusigeria negyvai. Kai žmogus save pervertina, tai pereina į kitų nevertinimą, t. y. kai tūlas jaučiasi labai daug pasiekęs (nors tas „daug“ labai sąlyginė sąvoka) ir esant progai stengiasi parodyti, kad jis toje situacijoje viršesnis ar panašiai. Tikiu, kad save gerbiantis žmogus gerbia ir kitus, net ir turėdamas galios savo rankose, jos nenaudoja sau išaukštinti.
Vienu metu universitete bendrakursė tikrai turėjo problemų dėl savęs vertinimo – sakydavo, kad nesugeba, nemoka, negali. Ilgainiui tai pradėjo daugiau nei erzinti, nes psichologiškai yra sunku žmogui nuolat tą patį kartoti ir nematyti pokyčių.
Savigarba tikriausiai nuo vaikystės išsiugdoma tėvams pagiriant, kai išmokstam ką nors padaryti. Manau, man tėvai padovanojo daug gebėjimų ir šiaip palyginti nesunkiai gyvenimas einasi, tai lyg neturėjau savivertės problemų. Aišku, yra dalykų, kuriais nesu patenkintas, bet tai nesusiję su savigarba.
Jolanta (33 m.), meno vadybininkė
Paskaičiusi kokį psichologinį straipsnį, atpažindavau, kad mano savivertė žema, bet kas iš to žinojimo? Pamenu, kai studijavau užsienyje, reikėjo atlikti prezentaciją. Prieš pradėdama atsiprašinėjau, kad prastai paruošiau, o po jos išgirdau kolegas studentus sakant, kad viskas buvo tikrai gerai. Tada nepatikėjau jų žodžiais („Kaip aš galėjau kažką padaryti gerai? Jie mane tik guodžia.“), o dabar manau, jog tiesiog buvau apie save itin prastos nuomonės.
Ištikus nelaimingai meilei, konfliktams su draugėmis, kartais iš nusivylimo, jog „esu neverta, bloga, man viskas nesiseka“, kildavo mintys apie savižudybę. Dabar visos tos problemos atrodo juokingos, suvokiau, kad net didžiausią skausmą galima išgyventi. Kad gyvenime būna ir gero, ir blogo.
Galbūt tas suvokimas ateina su vidine branda? Dabar kartais irgi suabejoju savimi, savo verte vienoje ar kitoje srityje, tačiau išmokau su tuo tvarkytis. Pavyzdžiui, kai pradedu abejoti savimi, kankintis prieš svarbų skambutį telefonu, tai „šoku į bedugnę“ – surenku numerį ir kuo greičiau pradedu pokalbį, tariuosi dėl susitikimo. Tada ir žodžiai teisingi tarsi savaime atsiranda.
Po to pamatau, kad ne taip jau ir baisu buvo, nors pokalbio pradžioje balsas ir drebėjo. Manau, kad šis vidinis pokytis atsirado, nes aš daug „dirbau“ su savimi – stebėjau savo elgesį, analizavau, domėjausi dvasiniais mokymais, turėjau savo mokytoją. Su juo apie savigarbą nekalbėdavome, bet, tvarkant kitus dalykus, ši tarsi susitvarkė savaime.
Dar labai svarbu surasti tai, kuo neabejoji net juodžiausią akimirką, kad darai tikrai gerai (moki pralinksminti žmones, esi patikima draugė, idealiai plauni taures). Už to reikia ir laikytis, kai ateina „savigarbos žemės drebėjimas“. Tada tas vienas tikėjimo savimi „kvadratinis centimetras“ neleidžia visiškai palūžti. O kai būna visai blogai, sau sakau: „Visa tai reikia tiesiog išgyventi. Iškentėti. Tau bus blogai dvi dienas – išgyvenk jas, o paskui viskas pasikeis.“
Naujausiame kovo mėn. žurnalo "Aš ir psichologija" numeryje skaitykite:
Gyvybės paslaptis išlieka
Pokalbis su vienu iš garsiausių širdies chirurgų V. J. Sirvydžiu.
Geras darbuotojas: nežinomas kintamasis
Kas yra geras darbuotojas vadovo ir pavaldinio akimis?
Kaip atsirinkti darbuotoją?
Grupinės darbuotojų atrankos privalumai ir trūkumai.
Psichologas mokykloje
Kaip jis gali padėti?
Būreliai: kuo daugiau, tuo geriau?
Gerų dalykų irgi gali būti per daug.
Gyvenimo ruduo
Senatvės išbandymai ir atradimai.
Psichologo žvilgsnis į stebuklus
Esame burtininikai, tik reikia tą pastebėti.
Žema savigarba iš arti
Kaip atrasti savo stiprybės šaltinį?
Sąmoningas vartojimas
Pasirinkimo gausa negarantuoja kokybės.
Atvirai: paslaptingoji hipnozė
Ar užhipnotizuotas žmogus galėtų įvykdyti nusikaltimą?
Apie morką ir tai, kodėl man reikia į Brėmeną
Artimi ir tolimi tikslai įkvepia kasdienybę.
Laisvė ir... priklausomybė
Šios sąvokos tikrai suderinamos.
Trys skonio pamokos
Ar jums čili pipirai tikrai skanūs?
„Facebook“ žaidimai ir mirtis
Sako, socialinio tinklo žaidimai niekuo nesiskiria nuo žvejybos...
Mąstymai vaikštant su kompiuteriu po parką
Psichologija – religija, gelbstinti bedievius.
