- Ką reiškia būti brandžiu valstybės piliečiu?
Pirmiausia – suprasti, kokie procesai šiuo metu vyksta, kurie iš jų reikšmingi, o kurie ne, ir kuriuose reikėtų aktyviai dalyvauti kartu su kitais. Sociologai ir antropologai savo tyrimuose pastebi, kad nemažos dalies lietuvių mąstymas vis dar atsilieka nuo šiuolaikinių procesų. Žmonės mąsto statiškai, mano, kad yra ta pati, niekada nekintanti valstybė, tie patys miestai bei idealai.
Dėl šių mąstymo skirtumų patiriama daugybė dramų: žmonės jaučiasi nelaimingi, negali orientuotis nuolat kintančioje aplinkoje, o valstybės politika – atitikti minėtų procesų. Kaip statiško mąstymo modelį galima pateikti dažną reakciją į vykstančią milžinišką lietuvių emigraciją. Dažniausiai šiandien ji įsivaizduojama kaip išvengiamas reiškinys. Tariama, kad jeigu Lietuvoje būtų labai gerai, niekas iš jos nevažiuotų.
Bet, pažvelgę į gerovės šalis, pavyzdžiui, į Vokietiją, Didžiąją Britaniją ar Jungtines Valstijas, pamatysime, kad jose taip pat didelė migracija. Taigi pati migracija yra dabartinė modernaus pasaulio būklė. Tai procesas, rodantis, kad Lietuva nebėra statiška valstybė. Kaip ir dauguma šalių, ji tinklinė, išsiskleidusi po visą pasaulį. Išmokti gyventi migracijos aplinkoje ir ją suvokti kaip vieną iš globalizacijos veiksnių yra gana sudėtinga.
Pirmiausiai reikėtų atpažinti vykstančius procesus ir į juos aktyviai reaguoti. Dažniau pagalvoti apie tai, kas aplinkui vyksta ir kokių konkrečių veiksmų mes patys galime imtis šioje dinamiškoje aplinkoje. Tai puikiai galima padaryti labiau įsiliejant į įvairias aktyviai dirbančias nevyriausybines organizacijas. Būtent taip galima įsitraukti į problemų sprendimą.
Pavyzdžiui, su sveikata susijusios nevyriausybinės organizacijos įvairiais būdais sprendžia, kaip padėti savo rato žmonėms, kaip įgyvendinti tam tikrus politinius sprendimus, kad bendruomenės žmonės gyventų geriau. Taip labai greitai suprantama, kad, priimant sprendimus, niekas nepasikeis, jei patys nedalyvausime. Tiesa, kartais tos iniciatyvos būna nesėkmingos dėl tos pačios priežasties – valstybėje vis dar vyrauja statiškas, struktūrinis, funkcinis, bet ne dinamiškas mąstymas, kuris adekvatus šiuolaikinėms pasaulio tendencijoms.
Tiesa, pastarasis laipsniškai atsiranda. Ko gero, labiausiai šiandien stagnacijos apimta, mano manymu, yra Kultūros ministerija. Kai kurios ministerijos, pavyzdžiui, Švietimo, vykdo reformas, sėkmingas ar nesėkmingas, bet bando įsitraukti į procesą.
- Paprastai reformoms žmonės šiandien priešinasi, jie bijo, kad nebūtų dar blogiau. Ar tokia reakcija yra normali?
Ne, ji nėra visai normali. Svarbu, kad žmonės priešintųsi ne pačioms reformoms, bet konkretiems reformų veiksmams, kad kalbėtų ne apie reformos nereikalingumą, o apie tai, kuo ta vykdoma reforma yra negera ir kodėl jie nenori šių veiksmų. Kiekviena reforma gali būti ir konstruktyvi, ir destruktyvi, bet ji yra neišvengiama, nes viskas keičiasi. Kad reformos padėtų mūsų žmonėms, svarbu, kad būtų kuo daugiau viešų politikų, kuo daugiau drąsos konstruktyviai išsakyti savo mintis ir kuo mažiau puolančios kritikos, kuri neduoda jokios apčiuopiamos naudos, tik žemina žmones ir juos atbaido nuo bet kokio noro ko imtis.
Kalbėdamas apie viešuosius politikus, turiu omenyje ne politinių partijų narius, juolab ne ministerijų klerkus. Viešu politiku gali tapti kiekvienas asmuo, kuris supranta viešuosius savo bendruomenės interesus ir jaučia galintis jiems atstovauti, juos išsakyti bei ginti savo nuomonę. Kaip tik tokių politikų šiandien ir stokojame. Tai viena problemų, rodančių nepakankamą mūsų pilietinės visuomenės brandumą. Iš tiesų tai keistokas reiškinys. Juk turinčių aukštąjį išsilavinimą mūsų šalyje yra nepaprastai daug.
Problema ta, kad švietimo sistema yra orientuota spręsti specialybės kvalifikacijos klausimus, bet ne ugdyti pilietinį sąmoningumą. Pilietinio bei kultūrinio sąmoningumo ugdymas vis dar laikomas antraeiliu dalyku. Mokykloje, lyginant su matematika, chemija, jis yra tik poilsio forma, kuri net rimtai nevertinama. O juk kultūra užtikrina prasmingą ir laimingą žmonių gyvenimą. Jeigu ji neišpuoselėta, nematome daug kultūros: prieinamo teatro, švenčių ir kitų dalykų, ir žmonių lojalumas valstybei iškart mažėja. Ši aksioma žinoma nuo senovės Romos laikų. Tad nei kultūra, nei pilietiškumas negali būti nustumti ir žadinami tik tada, kai iškyla didžiulė problema, nes tada žmonės dar neturi gebėjimų šiam pilietiškumui parodyti, ar negeba kurti ir džiaugtis savo meniniais vaizdiniais.
- Ar, lyginant su kitomis šalimis, mūsų pilietinė visuomenė yra pakankamai brandi kelti kultūros ir pilietiškumo sąmoningumą bei racionaliai spręsti iškilusias problemas?
Lyginant su kai kuriomis kaimyninėmis šalimis, pavyzdžiui, Rusija ar Baltarusija, Lietuvoje neabejotinai daug labiau išplėtotas pilietinis sąmoningumas. Nors dažnai teigiama kitaip, jo, lyginant su Sąjūdžio laikais, nė kiek nesumažėjo. Nemažai žmonių sako, kad štai Sąjūdžio laikais visi išėjome į gatves, kad būtent tada buvo tas tikrasis pilietiškumas. Šiuo atveju painiojami du dalykai. Tuo metu buvo remiama Lietuvos nepriklausoma valstybė, o šiuo metu mes kalbame apie nepriklausomą visuomenę, jos ir bendruomenių galimybes. Todėl nebėra reikalo eiti susikibus rankomis ginti valstybės. Mes tą valstybę jau turime, bet ar turime subrandintą pilietinę visuomenę?
Prieš dvidešimt metų mes jos dar tikrai nebuvome sukūrę, nes tuo metu, kartoju, ne ją kūrėme, o rėmėme valstybės nepriklausomybę. Visuomenę kūrėme tik šiuos dvidešimt metų, ir ji jau yra pakankamai brandi, su savivalda, bendruomenių įvairove, nevyriausybinėmis organizacijomis, dideliu universitetų tinklu, įvairiomis kultūrinėmis veiklomis. Neabejotinai esame pasiekę labai daug, tačiau problema ta, kad mūsų savimonė labai dažnai atsilieka nuo visų šių procesų, ir savo pasiekimų dažnai nesugebame nei suprasti, nei įvertinti. Tai išties paradoksas.
Užsienio šalių reitinguose Lietuva pagal įvairius gerovės rodiklius užima gana aukštas vietas (neretai – tarp dvidešimtos ar trisdešimtos), tačiau lietuvių nuomonė apie save rodo, kad mūsų šalis turėtų būti itin žemai (arti du šimtosios). Kaip matome, oficialūs rodikliai ir mūsų pačių savimonė labai skiriasi.
- Kas lemia tokį kontrastą?
Negebėjimas suprasti aplink vykstančių procesų. Tyrimų rezultatas rodo, kad mūsų visuomenė yra daug brandesnė, nei žmonių gebėjimas atpažinti šiuos procesus. Didžioji dalis mūsų spaudos nepadeda atpažinti šios įvairovės nei daugybės pasiekimų. Daugiausia dėmesio skiriama arba valstybės reikalams, arba skandalams, arba kai kurioms kultūros žvaigždėms, arba sporto pasiekimams, bet mažai skiriama pilietinei įvairovei. Todėl žmonės jos ir nemato, nesupranta. Tiesa, yra laikraščių, kuriuose diskutuojama apie bendruomenės pasiekimus. Negaliu teigti kategoriškai, kad nėra pilietinės refleksijos, ji yra, tik atsiliekanti.
- Tarkime, esu eilinis pilietis, didžiąją laiko dalį praleidžiantis prie televizoriaus. Tačiau nuo šiandien apsisprendžiu būti sąmoningesnis, siekti pilietinės brandos ir keisti savo mąstymą. Nuo ko reikėtų pradėti?
Pirmas patarimas – išnešti televizorių į rūsį dviem trim metams ir jo nebežiūrėti. Televizija, ypač populiariosios laidos, skatina lūkesčių suišorinimą: žmogus savo lūkesčius adresuoja ne sau, o įvairioms institucijoms ir kitiems žmonėms. Ypač televizija kuria neautentiškas, mums nebūdingas mąstymo schemas bei elgesio modelius. Kitaip tariant, žmogus, žiūrėdamas televiziją, girdi daugybę patarimų, kaip elgtis, kaip mąstyti, kuo naudotis.
Dauguma šių patarimų yra komerciniai, pritaikyti tam tikrų verslo tinklų interesams tenkinti. Norint savarankiškai mąstyti, pirmiausia reikia atsisakyti ar bent sumažinti savąjį įvairių pramoginių ar kitų laidų poreikį. Nekalbu apie analitines, kritines kultūros, socialines laidas, analitinę žurnalistiką, kuri nesusijusi su įvairių siaubų konstravimu ir rodymu. Taip, žiniasklaida gali skatinti mąstymą, bet tai, ką šiandien matome, dažniausiai yra ne mąstymą skatinantys, bet mąstymą pakeičiantys įvykiai.
Užuot skatinusi žmogų mąstyti, televizija sukeičia mąstymo modelius: išmeta tuos, kuriuos taikant būtų galima spręsti patiems, ir įbruka tokius, tokias schemas, kuriais žmogus vadovaujasi negalvodamas, sakydamas, kad štai taip rodė ar sakė, todėl taip yra teisinga.
- O koks antras žingsnis?
Pabandyti patikrinti, kiek pats turite kritinio mąstymo. Tai įmanoma apčiuopti ne vertinant pačiam save, o dalyvaujant įvairiose bendruomenėse, išsakant jose savo kritinę nuomonę. Dažniausiai pirmieji žingsniai būna labai sudėtingi. Bendruomenėse nesusišnekama, rėkiama vienas ant kito, nesiklausoma vienas kito, bet susitikus dvidešimtą kartą kyla noras nebekartoti senų scenarijų, o kalbėtis kitaip.
Prasideda vienoks ar kitoks pokalbis. Šis bendruomeniškumas yra antras žingsnis, padedantis žmonėms spręsti problemas. Įvairiausias: sveikatos, vaikų priežiūros, įsidarbinimo, kitas. Kai žmonės pradeda bendrauti, jiems būna lengviau. Tai žinoma nuo seniausių laikų. Bendruomeniškumas taip pat padeda gydyti įvairius psichologinius kompleksus, kurių žmogus prisirenka sėdėdamas namuose, užsidaręs nuo kitų ir taip svetimėdamas. Tik reikia pasakyti, kad bendruomeniškumas – tai ne lankymasis didžiuosiuose prekybos centruose, sėdėjimas kino teatruose. Bendruomeniškumas yra bendravimas.
- Jeigu mūsų, visuomenės, savimonė ūgtelėtų, kokių pokyčių šalyje būtų galima tikėtis?
Pirmiausia smarkiai išaugtų laimės indeksas. Kitaip tariant, jeigu mes klaustume, ar žmonės yra laimingi gyvendami Lietuvoje, teigiamų atsakymų išgirstume keturis, penkis kartus daugiau. Taigi esamas sąmoningumas atitiktų tarptautinius rodiklius. Lietuvių tauta šiandien yra pesimistiška, neadekvačiai suprantanti savo pasiekimus. Šis gerovės rodiklis paskatintų žmones rodyti daugiau iniciatyvos, o įvairius šiuolaikinius procesus vertinti kaip išsprendžiamus.
