- Kaip taikliai Knygų mugėje per Jūsų knygos pristatymą pastebėjo rašytoja Danutė Kalinauskaitė, Jūs nežaidžiate įvaizdžio įmantrybėmis, nes pakanka meninės intrigos. Vis dėlto knyga turi rasti savo skaitytoją, todėl jos autoriui reikia išeiti į viešumą. Ar Jūsų tai netrikdo?
Trikdo. Nemėgstu būti viena prieš visus. (Tai yra mokytojo pozicija.) Todėl viešumoje stengiuosi būti tiek, kiek reikia, bet ne daugiau. Knygos randa skaitytojus pačios, įvairiausiais būdais. Netgi be ketvirtojo viršelio ditirambų. Taip, kaip dideliame mieste žmonės susiranda „feromonais“ mylimuosius. Man patinka sutikti nepažįstamą ir neįsivaizduojamą savo skaitytoją, tarkim „Maximoje“, su ananasu pažastyje.
Ilgoje eilėje, kurioje stovėjo daug žmonių, kartą viena moteris prasibrovė pro visus nešdama į priekį atkišusi kaklaraištį polietileno movoje: „Skubu į morgą, praleiskit, skubu į morgą.“ Visi užleido ją be priekaištų dėkodami tą minutę likimui, kad kaklaraiščius eilėje dar ryši vertikaliai. O kai aš jau buvau prie kasos, už nugaros stovėjusi moteris su ananasu pažastyje atskilo nuo eilės ir paklausė manęs, ar tikrai esu ta, kas esu, ir pasakė, kad mėgsta skaityti mano esė. Džiaugiuosi, kai išgirstu komplimentą tokioje aplinkoje, irgi dar „vertikaliai“, o ne su numeriuku ant kojos į amžinybės ložę.
- Tekstus rašote labai ilgai ir, kaip pati teigėte, neketinate tapti rašytoja, pragyvenanti iš savo kūrybos. Koks Jūsų santykis su knyga, literatūra?
Na, jau esu sakiusi, kad Lietuvoje rašytojas gali pragyventi iš savo kūrybos dviem atvejais: jei jis rašo žemiau savo gebėjimų lygio arba gyvena žemiau skurdo ribos. Nereikėtų įsivaizduoti, kad eilinis rašytojas Vakaruose guli pilna bamba medaus tyrinėdamas saulėlydį. Literatūra kadaise – kaip skaitymas – man buvo aistra. Šventas drebėjimas, kai mama užmigs, o aš po antklode galėsiu skaityti iki pusės trijų ryto. Neklausydama išsamaus pasakojimo apie mūsų giminėje siaučiančią baisią akių ligą.
Chemijos ir fizikos vadovėliai, kurių paragrafus išmokusi atsiversdavau šalia valios pastangomis dozuojamą tarp uždavinių Dostojevskį. Pasaulis, kuriame kunigaikštis Myškinas sudaužydavo vazą, man buvo daug artimesnis nei šalia gyvenanti kaimynė, dirbusi tiksliosios mechanikos gamykloje. (Čia iš karto prisimenu girtuoklio frazę iš vienos rusiškos pjesės: „Tebe Puškin rodneje rodnovo otca.“) Tik vėliau supratau, kad tie pasauliai nėra antonimiški. Maža to, jie susilieja, žmonės, idėjos iš vieno pereina į kitą.
Dar vėliau suvokiau, kad pasaulį galima sukurti, įtikinti kitus jį esant, ir tai irgi yra „tiksliosios mechanikos gamykla“. Rašymas man nebuvo niekada aistra. Bet rašydama tekstą stengiuosi, kad jis turėtų tą energetiką, kuri būna teksto atsiradimo sąlyga. Koks nors nuovargis, nustebimas, nemiga, netektis, sukrečiantys sielų atitikimai. Nesvarbu, kad šitie dalykai kūrinyje transformuojasi neatpažįstamai, kaip į pyragą suėję miltai, kiaušiniai, riešutai ir obuoliai. Nemėgstu tekstų, parašytų, na, kaip čia tiksliau juos apibrėžti... parašytų meistriškai vangiai, „monotoniškai irkluojant“. Jie yra apgavystė, ugdanti „prėską“ skaitytoją (su ananasu ne po pažastim, o krepšelyje).
- Jūs buvote mokytoja, dirbote redakcijoje. Kokia veikla užsiimate šiuo metu?
Redaguoju su literatūra nieko bendra neturinčius tekstus. Spalvingiausi darbai, kurie dar nebuvo išsamiau aprašyti, man pasitaikė, kai gyvenau Čikagoje. Keletą kartų teko būti į kiną panašiose situacijose. Ir tas kinas – o tai yra baisu – buvo neįgarsintas gimtąja kalba. Deja, kaip paprastai būna, būtent tokius – į „gatavas istorijas“ panašius dalykus aprašyti sekasi sunkiai. Norėčiau kurį laiką padirbėti Ventės Rage. (Ventės Ragas man skamba panašiai kaip Las Vegas.) Tyloje.
Žiūrėčiau į vakarėjantį raudoną dangų. Į paukščius tinkluose ir bendraučiau su žmonėmis, nieko bendra neturinčiais su vienadiene sumaištim. Bet tik kurį laiką...
- Ketverius metus kartu su vyru gyvenote Čikagoje. Kokie vėjai ten nubloškė ir kodėl grįžote atgal, kai daugelis Lietuvoje traukė laimės ieškoti į Vakarus?
Tas būrys žmonių, kuris pasitraukė į Vakarus, kai tik griuvo Berlyno siena, ir ten liko, yra labai aiškus, lengvai charakterizuojamas, man mažai įdomus. Tie žmonės sunkiai kabinasi į gyvenimą, kol po maždaug ketverių metų ateina blaivus mąstymas – ką gali ten pasiekti, o ko ne. Tada, jei apsisprendžiama likti, paprastai stengiamasi „dėti“ ant Lietuvos, teisinant savo pasirinkimą.
Jei Vakaruose pagyvenama ilgiau, tampama „mokytojais“. Jau antrame sakinyje emigrantai „moko“, kad pas mus, Lietuvoje, žmonės spjaudo gatvėje (tarsi britai nesisiotų ant Prezidentūros sienų), nemandagūs (lyg austrų regbio rinktinės vyrai nešoktų nuogi Gedimino prospekte, sukdami penius), politikai yra savanaudžiai (gilias demokratijos tradicijas turinčios šalys neturi „berluskonių“?), netolerantiški (tarsi pats kalbantysis nepabaigtų savo pokalbio kokiu pamokymu) ir t. t.
Tai, ką žmogus atranda turtingoje Vakarų šalyje, įvardyti labai lengva. O tai, ką praranda, – labai sunku. Todėl ginčas tarp išvažiuojančiųjų ir pasiliekančiųjų greitai išsemiamas. Amerikoje gyvenau gana uždaroje aplinkoje, bet per ketverius metus supratau, kad mano kūrybinį mąstymą maitina terpė, kurioje formavausi. Čia adekvačiausiai jaučiu laiką, erdvę, kalbą. Būtent čia galvoje kaip kolboje prasmingomis asociacijomis, keliais sluoksniais, metaforomis ima maišytis mintys, sudarydamos man įdomius junginius.
Ten – mąstyme atsiranda trūkių. Vakuumas. Sakiau jau, tai yra sunkiai apibrėžiami pojūčiai ir praradimai. Be to, man – tai praradimai, o kitas galbūt nesuvoks, apie ką čia kalbu. Nepaisant man būtinos vienatvės, esu sociumo žmogus. Turiu aplink turėti keletą žmonių, kurie man padeda psichologiškai išgyventi, kaip vaistai. Kasdien. Bendravimas su tais žmonėmis internetu man primena virtualų seksą arba kavą be kofeino.
Atrodo, S. T. Kondrotas pasitraukęs į Vakarus sakė, kad jei sužinotų, jog jam yra uždrausta įvažiuoti į tolimą Indijos kampelį, jaustųsi suvaržytas. Man gali būti uždaryta nors ir visa Indija. Aš dar gerai neištyrinėjau Oginskio dvaro parko Plungėje. Nei samanų hieroglifų ant vieno ąžuolo, nei paties ąžuolo, aplink kurį apėjusi nėščia moteris pagimdo dvynius. Neatsimenu dabar, ar reikia eiti atbulai, ar paprastai, į priekį.
- Betarpiškas Jūsų pasakojimo stilius tarsi savaime sieja literatūrinį personažą su pačia autore. Ar ryški takoskyra tarp meninės išmonės ir Jūsų gyvenimiškos aplinkos?
Kai tekstas rašytojo, kuris panaudoja daug išgyventų, patirties, o ne konstrukto dalykų, yra įtaigus, jame autoriaus yra daug. Tik reikia žinoti, jog rašytojas, patyręs, tarkim, skyrybas, gali parašyti tų išgyvenimų metu įtaigų tekstą apie kelionę kruiziniu laivu. „Biografija“ yra jausmai, iš jų atsirandanti energetika, o ne aprašomas įvykis ar siužetas. Paprastai nesusipratimai kyla dėl to. Taip, aš esu madam Bovari.
- Moterų kuriama literatūra – vis dar kliūvantis nenušlifuotais kampais reiškinys, kuriam prirašomas ir Žemaitės kompleksas, ir primityvių meilės romanų tiražavimas. Kodėl iš viso kyla lytiškumo klausimas?
Nežinau. Kodėl kyla... Jau gal dešimt metų ar daugiau nemačiau kieno nors keliamo šito klausimo rimtesniuose kontekstuose. Literatūra yra belytė. Nors ir stengtumės perskaityti H. K. Anderseno „Undinėlę“ kaip gėjaus užrašus. Profesorė V. Daujotytė, apmąstydama šitą problemą ir provokuodama, prieš trisdešimt metų filologijos fakultete auditorijos klausdavo: „Ar galima sakyti, kad A. Bloko eilėraščiai yra vyriški, o M. Cvetajevos – moteriški?“ Po šito jos klausimo aną klausimą kelti yra neprasminga.
- Leidėjai sutartinai tvirtina, kad dabar skaitomi tik romanai, o štai Jūs išleidote dvi esė knygas ir nesukate galvos dėl kaprizingų mados tendencijų?
Na, matote, skaitomi tik romanai, o jūs imate interviu iš esė rašytojos. Šių metų Vilniaus knygų mugės viešnia „Šokolado“ autorė J. Harris viename interviu sakė, jog dailininko paveikslas neįgis daugiau vertės, jei dailininkas jį nupieš didesnio formato, su didesniais rėmais. Teksto karatai yra jo sugestija. Svarbiausia yra ne mąstyti apie žanrą, bet neprarasti blaivaus proto įvertinant, ar tekstas paveikus, kokiuose „rėmuose“ jis bebūtų.
- Ar namuose, šeimoje jaučiate palaikymą kaip rašytoja, turite tvirtą užnugarį, kur galite pasislėpti, pailsėti užklupus liūdesiui?
Išduosiu paslaptį apie palaikymą. Kai mano dukra panoro (pati panoro) nupiešti knygos viršelį, o „Baltos lankos“ su tuo sutiko, paprašiau perskaityti nors vieną esė. Na, vis dėlto... O ji sako, kam man skaityti, jei aš tave kiaurai pažįstu. Atmintinai žinau, kada mano vaiko balsas pasidaro švelnus, kada labiausiai esu jai reikalinga, – kai pakyla temperatūra, kai pasitinku ją iš tolimos kelionės nemiegojusią naktį, su sunkiu lagaminu, kai triuškina pirmąkart patiriami susvetimėjimai, nesusikalbėjimai su žmonėmis, kai ji pajunta, kad šiame pasaulyje žmogų lengvai gali pakeisti kitas.
Kai iškepu vištą, apskrudintą klevų sirupu. Kas kita – katinas... Jis ir korektūras taiso, ir sutikrina citatas pagal savo kompetenciją, ir nuveja mane miegoti atsiguldamas ant klaviatūros. Be jo nugaros (ir užnugario) – tikriausiai pražūčiau. Aš ir miegu prie jo, šitos „murmančios sienos“.
O nuo liūdesio mane gelbsti įvairiausi dalykai. Pavyzdžiui, važiuoju rytą iš stoties mikroautobusu, o ant kito tokio paties, važiuojančio priekyje, užrašyta: „Anos Duchovos šokių studija“. Man linksma.
Arba yra toks išbalęs žemažiūris paauglys, berniukas be rankos. Kai einu rytą pro Aušros Vartus, jis prašo iš turistų išmaldos. O kai einu pavakare, tai jį sutinku gatvėje, truputį žemiau, prie Rotušės, tada jis būna jau su abiem rankom. Man pasidaro taip linksma...
