Mat senolei reikia socialinės priežiūros ir pagalbos: iškviesti greitąją, nuvežti į gydymo įstaigą, pasiligojusią paslaugyti. O ir ūkiniame pastate esantis kelių kvadratinių metrų kambarėlis, kuriame J.Černytė gyvena, apverktinos būklės: seniai nematęs remonto, be patogumų, apgriuvusi krosnis palopyta, kad tik žiemą atlaikytų.
Gamtos mokyklos direktorė Regina Kliminskienė sakė nežinanti, ką daryti su garbaus amžiaus močiute. Gamtos mokykla – švietimo įstaiga, todėl neturi galimybių užsiimti socialine globa. Esą pagal įstaigos taisykles, joje apskritai neturėtų būti gyvenamojo būsto.
Prieš 19 metų tuomečiam jaunųjų gamtininkų centrui pradėjusi vadovauti R.Kliminskienė įnamę jau rado – J.Černytė čia jau gyveno dešimtmetį. Kokiu būdu moteris čia maždaug 1979-aisiais apsigyveno, dabar niekas gerai nežino.
Senolė turi savo versiją, bet ar ji teisinga, nežinia.
R.Kliminskienė, išsiaiškinusi, kad J.Černytės pavardės nėra tarp darbuotojų ir kad ji įstaigoje gyvena nelegaliai, apie tai informavo miesto Savivaldybę.
Pasak Gamtos mokyklos direktorės, jai buvo leista su J.Černyte sudaryti nuomos sutartį, moteris įsipareigojo mokėti simbolinį kelių litų nuomos mokestį bei apsimokėti sąskaitą už elektrą.
Sutartis esą buvo tęsiama nemažai metų. Dabar J.Černytės nuomos sutartis su Gamtos mokykla galioja iki liepos ir įstaiga jos pratęsti nebenori.
„Apie J.Černytės situaciją žodžiu informavau miesto ir rajono savivaldybių socialinės paramos skyrius. Dabar ketinu kreiptis pagalbos raštu. Viliuosi, kad socialiniai darbuotojai priims kompetentingą sprendimą“, – diplomatiškai kalbėjo direktorė.
Tačiau senutė teigia niekuo gyvu niekur neisianti iš namų, kuriuos ji laiko savais.
Patenkinta gyvenimu
Garbaus amžiaus sulaukusi J.Černytė neprigirdi, bet dar yra guvi ir šviesas proto.
„Mane iš čia nori išgarbinti į senelių namus, bet aš negaliu niekur keltis. Šitiek metų čia pragyvenau, kiekvienas kampas savas“, – graudinosi senolė.
J.Černytė papasakojo, kad Gamtos mokykloje, seniau vadintoje gamtininkų stotimi, ji apsigyveno 1979 metais. Moters teigimu, iki to laiko ji gyveno Panevėžio rajone, netoli Karsakiškio, kolūkiui priklausiusiame bute.
Tačiau susipyko su kolūkio pirmininku, šis atėmė iš jos būstą ir iškraustė į atokią sodybą prie miško. J.Černytei naujieji namai labai nepatiko. Ji pradėjo rūpintis kita pastoge.
„Butą gamtininkų stotyje gavau per pažintis ministerijoje. Tuometei direktorei Stasei Dyrienei buvo liepta mane priimti“, – „Sekundei“ dėstė savo atsiradimo istoriją švietimo įstaigoje močiutė.
J.Černytė sakė, kad ne visada gyvenusi kelių kvadratinių metrų kambarėlyje. Sovietmečiu vienu metu turėjusi gana erdvų būstą pagrindiniame Gamtos mokyklos pastate.
Tačiau ji nesiskundė ir kai buvo perkelta į vadinamąjį ūkinį pastatą – nedidelį medinį namelį. Puikiai sutarė su kaimynais – vienos buvusios gamtininkų centro darbuotojos šeima, kuri paskui išsikėlė.
„Man nereikia daug vietos. Lova, staliukas, kėdė, elektrinė viryklė valgyti pasišildyti, ir gana“,– kalbėjo J.Černytė.
Praėjusiais metais atšalus orams bėdos jai buvo dėl apgriuvusios krosnies. Gamtos mokykla surado meistrą, kuris krosnį pataisė. J.Černytė jam už darbą sumokėjusi iš pensijos.
„Gaunu nemažą pensiją – 600 litų. Man pragyventi užtenka“, – kalbėjo moteris.
J.Černytė neslėpė, kad 30 metų gyveno neregistruota ir labai nesuko sau galvos, kad nėra būsto savininkė.
„Kad būtų davę privatizuoti, gal būčiau tai ir padariusi“, – traukė ji pečiais.
Dresavo voveres ir puoselėjo gėlynus
Pasak J.Černytės, apsigyvenusi gamtininkų stotyje, ji šešerius metus čia ir dirbo: prižiūrėjo gyvūnėlius, sodino ir ravėjo daržus, puoselėjo gėlynus. Megzti mėgusi moteris darbuotojams primezgė megztinių, skraisčių, šalikų, kojinių.
„Aš voveraites buvau išmokiusi šokti. Tuometė darbuotoja mane už gerą darbą apdovanojo pagyrimo raštu“, – pasigyrė senolė.
Kai vadovauti įstaigai atėjo R.Kliminskienė, J.Černytė nusiminė, kad jai neatsirado darbo. Bet močiutė tikina visada gerai sutarusi su dabartine vadove.
Savo šeimos nesukūrusi J.Černytė sakė turinti seserį, tačiau su ja matosi retai. Senolė, paklausta, ar vienišai neliūdna, nustebo.
„Kad aš ne viena. Čia visada pilna žmonių“, – atsakė.
J.Černytė svarstė, kad labiau pašlijus sveikatai Gamtos mokyklos darbuotojai galbūt ja pasirūpins ir ji galės čia baigti savo dienas.
Surištos išvežti nenori
Gamtos mokyklos vadovė R.Kliminskienė nemano, kad jie galėtų tinkamai pasirūpinti senole.
„Mes tikrai neturime galimybių globoti senyvą žmogų. Be to, neramu, kad krosnis, kurios būklė labai prasta, nesukeltų gaisro.
Man atrodo, kad tokiais vienišais senukais, kaip J.Černytė, turėtų pasirūpinti socialiniai darbuotojai“, – įsitikinusi direktorė.
Panevėžio socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Raimonda Juodviršienė „Sekundei“ sakė, kad J.Černytė yra rajono gyventoja, bent jau ten buvo registruota prieš tris dešimtmečius, tad rajonas ja turėtų ir pasirūpinti.
Panevėžio rajono globos ir rūpybos skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė teigė galinti pasiūlyti J.Černytei keltis gyventi į rajono senelių globos namus.
„Kiek žinau, moteris nesutinka, o prievarta mes jos apgyvendinti negalime“, – kalbėjo vedėja.
Panevėžio savivaldybės Ekonomikos ir valdymo skyriaus vedėjas Antanas Stoka, kurio „Sekundė“ ketino pasiteirauti dėl būsto nuomos J.Černytei perspektyvų Gamtos mokykloje, sakė pirmą kartą girdįs, kad šioje įstaigoje gyvena tokia moteris.
