Atsisakius maisto mes, siekdami išgyventi, pereiname prie vidinio (endogeninio) maitinimosi. Ir badavimo šalininkai, ir jo priešininkai sutinka, kad esminis tokio maitinimosi poveikis yra stresas, aktyvuojantis žmogaus vidines jėgas. Bet štai to streso pasekmes skirtingų stovyklų specialistai vertina nevienodai, rašo žurnalas „Zdorovje“.
Alkana amžių išmintis
Gydymą visišku maisto atisakymu aktyviai propagavo Senovės Graikijos, Egipto, Indijos ir Tibeto gydytojai. Viduramžiais Europoje badavimas taip pat buvo paplitęs, bet jį praktikavo ne medikai.
Daugybė entuziastų savo pasekėjus mokė tokiu būdu siekti fizinio ir dvasinio apsivalymo.
1928 metais pasaulinis dietologų kongresas aptarė badavimo problemą ir visišką alimentinį (maisto) badavimą rekomendavo hipertenzijos, aterosklerozės ir nutukimo gydymui. Rusijoje medicininis badavimas pradėtas taikyti dar XIX amžiuje, o pats didžiausias badavimo tyrinėtojas ir šalininkas buvo profesorius J. S. Nikolajevas.
Jis, beje, buvo visai ne dietologas, o psichiatras ir iš pradžių tokiu būdu gydė pacientus su įvairiais psichikos sutrikimais (net sergančius schizofrenija), bet vėliau nusprendė, kad kai kurios ne dvasios, o kūno ligos (savaime suprantama kalbama apie nutukimą) taip pat pasiduoda gydančiam badavimo poveikiui.
Geriausias maistas – oras ir vanduo
Gydytojai griežtai įspėja: badavimo procesą būtina pradėti nuo apsilankymo pas mediką ir, pageidautina, pilnų medicininių tyrimų. Labai svarbu neperžengti tos fiziologinės galimybių ribos, už kurios gali prasidėti rimti sutrikimai. Šis „slenkstis“ yra labai individualus ir jo tiksliai nustatyti namų sąlygomis neįmanoma.
Pilno kūno sudėjimo žmonėms badauti sekasi kur kas sunkiau nei liekniems.
Taigi valgyti negalima nieko, gerti galima tik vandenį (kai kas pirmenybę teikia distiliuotam vandeniui, bet specialistai rekomenduoja paprastą virintą). Per dieną būtina išgerti ne mažiau nei 1,5 litro – beje, tai gali būti ne taip paprasta, nes badaujant vanduo gali pasirodyti labai jau nemalonus. Lovos režimas nėra reikalingas, netgi priešingai – siūlomi pasivaikščiojimai gryname ore, masažas, vandens procedūros (joms priskiriamos ir būtinos kasdieninės klizmos).
Stebuklinga knyga
Gydytojai jau seniai abejoja šio metodo moksliniu pagrįstumu ir saugumu. O norintys numesti svorio tokiais „stebuklingais“ būdais, matyt, neatkreipė dėmesio į pagrindinį principą, kurį suformulavo populiarios knygos „Badavimo stebuklas“ autorius Paulas Braggas: „Jei badaujama teisingai, tuomet baigus badauti svoris grįžta į buvusįjį prieš badaujant“.
3 pirmas dienas (jų pavadinimas – „alkio suaktyvėjimo stadija“ – yra gana iškalbingas) paprastai žvėriškai norisi valgyti, atsiranda dirglumas, miegas būna neramus, dažnai paūmėja esamos ligos. Vėliau alkio jausmas atbunka ir visiškai išnyksta, liežuvis pasidengia tirštomis pilkšvai baltomis apnašomis, kvėpuojant juntamas acetono kvapas – visa tai yra išoriniai acidozės (rūgštingumo padidėjimo) vystymosi požymiai.
Acidozės viršūnė – vadinamoji acidozinė krizė, ištinkanti 8-10 badavimo dieną. Jos metu juntamas silpnumas, galvos svaigimas, pykinimas, kartais vemiama. Manoma, kad tikras gydomasis poveikis pajuntamas tik po to, kai įveikiama ši „viršūnė“. Trumpesnis nei 10 dienų susilaikymas nuo maisto vadinamas trumpalaikiu badavimu ir yra gerbiamas mažiau nei ilgalaikis (10-21 dienos).
Apskritai badavimo trukmė klinikoje apskaičiuojama individualiai, ji priklauso nuo amžiaus, sveikatos būklės, svorio ir, svarbiausia, laiko, kai pastebimi „klinikiniai badavimo pabaigos požymiai“, žinomi tik gydytojams. Tai yra signalai, kad atėjo laikas pradėti maitintis. Beje, pacientas gali ir nenorėti valgyti, jaustis labai energingai ir reikalauti „tęsti šventę“, o tai yra visiškai neleistina. Būtent dėl to labai pavojinga badauti savarankiškai, be medikų priežiūros.
Namuose rekomenduojamas tik sutrumpintas 36 valandų badavimas – jis paprastai gerai toleruojamas ir po jo nereikalingi ypatingi apribojimai, tiesiog kita diena po badavimo turėtų būti vegetariška. O štai ilgalaikio badavimo baigimo periodas trunka ne mažiau nei pats badavimas, organizmas iš naujo su maistu supažindinamas kiekį ir kaloringumą didinant labai pamažu.
Badavimo metu kraujyje kaupiasi riebalų skaidymo produktai. Dėl jų poveikio smegenims žmogus jaučia emocinį pakylėjimą, euforiją, lengvumą.
Liekninantis badavimo poveikis yra labai trumpalaikis. Kai tik į žmogaus organizmą patenka pirmosios mažutės trintų daržovių porcijos, iškart prasideda svorio kaupimas. Juk dalis kilogramų buvo prarasta dėl to, kad badaujant aktyviai šalinamas natris, kuris paskui save iš ląstelių traukia ir vandenį. Kai tik atnaujinamas natrio „tiekimas“, viskas grįžta į savo vietas.
Skaičiuojame netektis
Su nemaloniomis šio metodo pasekmėmis susiduria daugybė gydytojų: gastroenterologai ir terapeutai, kardiologai ir psichiatrai, netgi reanimatologai. Be abejo, medikų pagalbos kreipiasi tie, kurie nekontroliuojamai badavo namų sąlygomis.
Pagrindinis lieknėjančiųjų tikslas – priversti organizmą eikvoti sukauptus riebalus. Pagrindinis organizmo tikslas – išgyventi, o tam nuolat reikalingas „kuras“ (visų pirma – smegenims ir eritrocitams) – gliukozė. Angliavandenių atsargos organizme nėra labai didelės, jos kaupiamos kepenų ir raumenų glikogeno pavidalu (jis sudaro apie 1 procentą kūno masės) ir visiškai išnaudojamos po 1-2 parų badavimo.
Atsisakant maisto žmogus iš pradžių aktyviai meta svorį, bet jau apie 7-8 badavimo dieną medžiagų apykaitos greitis sumažėja 30-40 procentų ir svorio kritimas sulėtėja iki 100-200 g per parą.
Tuomet organizmas persijungia į „mitybinę savitarną“ ir pradeda sintezuoti gliukozę, kam naudoja ne tik riebalus, bet ir baltymus. Teoriškai vidutinio žmogaus, kurio kūno svoris yra 75 kilogramai, rezervai yra tokie: 15 kg sudaro riebalų sankaupos ir iki 60 proc. šių riebalų galima prarasti be grėsmės gyvybei. Baltymų šaltinis – raumenys, jų masė yra apie 10-12 kilogramų, o praradus 50 proc. jų masės, laukia tragiška baigtis.
Beje, dėl reakcijų, būtinų gliukozės sintezei, žmogus kasdien praras apie 300 g raumenų masės.... Organizmas išsigąsta ir siekdamas išlikti, įjungia adaptacijos mechanizmą: sumažina insulino ir skydliaukės hormonų išskyrimą, pereina prie sulėtintos medžiagų apykaitos ir pradeda „maitinti“ smegenis nepilnai suskaidytų riebalų produktais (ketonais).
Ką mums žada badavimo diena?
* Žymiai sumažėja visų vitaminų kiekis (nes prarasti baltymai jiems buvo tarsi inkaras), o jų kiekis pasiekia normas ne anksčiau nei praėjus 2-3 mėnesiams po badavimo nutraukimo, kartais tam prireikia net pusmečio. P. Braggo gerbėjai demonstruoja indelius su savo „alkanu“ šlapimu sakydami: „Pažiūrėkite, kiek jame kristalų – tai šalinami šlakai, organizmas valosi!“ O iš tikrųjų tai yra vitaminai kartu su mikro-ir makroelementais, ir mineralinės druskos, kurie mums gyvybiškai reikalingi. Rezultato ilgai laukti nereikia.
Yra netgi žinoma apie „alkano“ miokardo infarkto atvejus.
* Kraujyje padidėja šlapimo rūgšties koncentracija – dėl to gali paūmėti podagra, formuotis inkstų akmenys.
* Nuomonė, kad badavimas stiprina imunitetą, moksliškai neįrodyta, nes imuninių ląstelių pagrindas yra baltymai, kuriuose mes kaip tik eikvojame.
* Padidėja opaligės, kolitų, gastritų paūmėjimo ar išsivystymo tikimybė.
* Pernelyg ilgas nekontroliuojamas badavimas gali sukelti visišką organizmo atsisakymą įsisavinti maistą, psichinius sutrikimus, bendrą išsekimą.
* Greitas svorio kritimas badavimo pradžioje sukelia „rikošeto sindromą“ – greitą svorio augimą ir papildomų kilogramų prisiauginimą po grįžimo prie maisto teikiamo džiaugsmo.
* Badavimo metu staigiai sutrikdoma žarnyno mikrofloros pusiausvyra, vystosi disbakteriozė.
