V.Laučius. Idiotų kalvė

Kai apie Seimą sakoma „Lietuvos širdis“, nejučiomis imi dairytis: o kur galva? Kad ir kaip būtų keista, į viršų žvilgsnis nekyla. Viršutinės politinio kūno dalies paprasčiausiai nėra. Valstybės organai rikiuojasi nuo „širdies“ – žemyn. Ir jei kojų link pavyktų aptikti galvą, kiltų natūralus klausimas: kas ir kodėl ją į tai sugrūdo?

Tikros demokratijos nėra ir negali būti ten, kur tikrų demokratų yra mažiau nei prisiekusių oligarchų. Tikros valstybės nėra ir negali būti ten, kur beveik nėra ir neatsiranda tikrų valstybininkų. Apskritai tikros politikos nėra ten, kur iš esmės nėra politinės klasės.

Šiuo atžvilgiu Lietuva – siaubingai depolitizuota šalis. Politinės klasės joje nėra ir artimiausiu metu nebus, o „artimiausias metas“ tęsis greičiausiai dar ne vieną dešimtmetį.

Bene geriausią minėtų aplinkybių apžvalgą ir analizę neseniai pateikė Valentinas Mitė („Nepriklausoma LTSR – ne metafora, bet realybė“; DELFI). Jei apskritai įmanoma vienu komentaru nuodugniai ir skaidriai išreikšti mūsų valstybingumo vidaus problemų esmę, tai V. Mitė šio tikslo pasiekė.

Anot jo, šių dienų Lietuva vadintina „nepriklausoma LTSR“, nes ją tebevaldo tarybinė ūkinė ir partinė nomenklatūra. Sovietų Lietuvoje nebuvo nei tikro antikomunizmo, kaip Lenkijoje ar Rusijoje, nei tokio lygio asmenybių, kaip Aleksandras Solženycinas, Andrejus Sacharovas, Lechas Walęsa, Adamas Michnikas, Vaclavas Havelas.

„Didžiausia bėda, jog šalį ir toliau valdo 1985-1989 metų personažai arba dabar jau subrendę buvę komjaunuoliai. Šį žodį vartoju kaip dvasinio bestuburiškumo apibrėžimą, ne vien kaip priklausymą komjaunimo organizacijai“, - rašo V. Mitė. Jo žodžiais, „tokių jaunų komjaunuolių pilnas Lietuvos politinis elitas“.

Pritardamas V. Mitės įžvalgoms, mėginčiau pratęsti jo mintį ir išsamiau atsakyti į klausimą: kodėl Lietuvos politinis elitas tebėra iš esmės nei politinis, nei elitas? Kodėl valstybės politinis kūnas iki šiol neturi galvos? Kodėl Lietuvoje per du nepriklausomybės dešimtmečius nesusiformavo išties politinis visuomenės sluoksnis ir nepanašu, jog artimiausią dešimtmetį matysime jo užuomazgų?

Atsakant labiausiai tiktų klinikinė metafora. Esant negalavimui, sukeltam reikiamų elementų trūkumo organizme, gydytojas turi nustatyti tą trukumą, pasakyti diagnozę ir skirti gydymą, o ligonis turi suvokti ir pripažinti esąs ligonis. Kai valstybės organizmui trūksta politiškumo, bet šitai nepripažįstama, arba diagnozė nepasakoma, o jei pasakoma, tai pacientas jos nesupranta ir netiki daktarais, - gydymas tampa iš esmės neįmanomas.

Kai dėl tamsumo ar intereso netikima tais, kurie išmano politiką ir politinių ligų gydymą, imama naiviai kliautis „liaudies medicina“. Ji savo ruožtu dažniausiai tik padeda politinei ligai toliau progresuoti. Nes ji paprastai nepasiūlo nieko geresnio už Vytautą Šustauską, Viktorą Uspaskichą ir Arūną Valinską.

Pakartosiu, kodėl dažniausiai neįsiklausoma į diagnozes tų, kurie išmano, ką sako: dėl tamsumo arba intereso. Koks gali būti interesas atmesti politikos išmanymu, o ne politine nuomone grįstą diagnozę? Tai praktinis, kasdienis nomenklatūros interesas, susivedantis į jos savisaugos instinktą: išlaikyti esamą padėtį bei šios garantuojamą savo statusą.

Nes jei kistų politikos (ne)suvokimas, tai kistų ir esama padėtis, kuri yra pagrindinė sąlyga V. Mitės minėtai sovietinei ūkinei ir partinei nomenklatūrai išsaugoti turimas pozicijas. Šiuo atžvilgiu valdžia yra didžiausias šviesuomenės priešas. Nomenklatūros atsakymas į šviesuomenės diagnozes Lietuvoje visad buvo ir tebėra tas pats: „Cit, tylėkit, nes jūs tik kalbate ir nieko nesiūlote, o mes dirbame; jūsų kalbos mums trukdo dirbti“.

Pirmas žingsnis, norint keisti esama padėtį, yra suvokimo keitimas. Pirma – suvokimas, tik po to – veiksmas, o ne atvirkščiai. Suvokimą padeda keisti vieša politinė-socialinė kritika. Ji savo ruožtu turi du dėmenis: normatyvinį (kaip turėtų būti) ir kritinį-diagnostinį (kas blogai).

Normatyvinis dėmuo nėra politinio veiksmo programa-siūlymas: kaip medicinoje yra fiziologija (norma) ir patologija (liga), taip ir čia – yra politinė norma ir yra ja grįsta politinės esamybės kritika bei politinės ligos diagnostika.

Kai sakoma „jūs tik kritikuojate, bet nieko nesiūlote“, politinė diagnostika brutaliai paneigiama ir atmetama. Nes jos kritinė dalis suniekinama iš principo („tik kritikuojate“), o normatyvinė dalis (politikos fiziologija) atmetama dėl to, kad ji savaime nėra konkrečių politinių veiksmų programa („nieko nesiūlote“). Šitaip valdančioji nomenklatūra užsitikrina savo apsaugą nuo nuo šviesuomenės kritikos.

Geriausias nomenklatūros sąjungininkas yra dalies visuomenės tamsumas. Tos dalies, kuri nesugeba suvokti politinės diagnostikos prasmės ir, badydama pirštais į analitikus bei šviesuomenę, pritaria nomenklatūros dainelei disciplinuoto durnyno choru: „Jūs tik kalbate – o ką siūlote?“

Nesuvokiama, kad respublikoje viešas politinis kalbėjimas savaime yra esminė viešo veiksmo dalis, o politinių programų paskiri žmonės nerašo ir kišenėse jų tarp raktų ir pirštinių nesinešioja. Juokinga kartais girdėti skaitytojų ar klausytojų reikalavimą teksto autoriui: „Sakykit, ką siūlote!” Tai reikalavimas politikui – kandidatui rinkimuose: žmogui, kurio tikslas bei paskirtis yra valdyti ir atstovauti, o ne suvokti ir nagrinėti.

Tamsumas trukdo formuotis politinei klasei dar ir todėl, kad tamsuoliškas politikos (ne)suvokimas išplauna ir užstoja nuo viešo nagrinėjimo tuos kriterijus, kuriais vadovaujantis įmanoma tikrų politikų atranka. Koks esminis požymis skiria politinę veiklą ir pašaukimą nuo biurokratinės veiklos? Pažiūros! Ko labiausiai trūksta mūsų visuomenės politiniam sluoksniui? Pažiūrų.

Politinės pažiūros yra skleidžiamos, paisomos ir įtvirtinamos dviem lygiais: retoriniu ir ekspertiniu. Retoriniu lygiu jomis turi vadovautis bei jas skleisti politikai, siekiantys atstovauti tautai, bendruomenei ir įgyvendinti pažiūromis grįstus politinius projektus. Savo ruožtu prie minėtų projektų, vizijų, kalbų ir analizių turi dirbti ekspertinio lygio politikai bei jų patarėjai – žinovai.

Kas per du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje nuveikta šiais dviem lygiais? Jie abu neįtikėtinai sužlugdyti. Politikai vadovaujasi maksima, kad „svarbu darbai, o ne žodžiai“. Nelieka reikšmingų žodžių – nelieka reikšmingos politikos.

Su šūkiu apie „nesvarbius žodžius“ prasminga eiti vadovauti gyvulių ūkiui, o ne valstybei. Šerti ir ganyti reikia kiaules ir avis; valstybės piliečiams pirmiausia reikia kalbėti. Net jei populiarumo reitingai siekia 90 proc. be kalbų.

Ekspertiniu lygiu padėtis – ne geresnė: čia taip pat geidžiami prisitaikėliai. Politinio atstovavimo lygiu stengiamasi įtikti auditorijai ir sakyti tik tai, ką ji nori išgirsti, pažiūras ir principus – jei jų apskritai esama – įvyniojant į tokią vatą, per kurią jų dorai neužčiuopsi. Savo ruožtu ekspertiniu lygiu labiausiai vertinami žinovai, turintys daugiausiai depolitizuoto biurokrato savybių. Vertinamas ne jų principinis gebėjimas sieti žinias su pažiūromis, bet lojalumas viršininkams ir pastangos būti nematomiems.

Politikų prisitaikėliškumas pasireiškia mimikrija viešojoje erdvėje, o ekspertų-patarėjų prisitaikėliškumas – tai jų mimikrija politikų aplinkoje. Kai politikės patarėja politikos klausimais viešai sako, kad jai nerūpi patariamojo asmens politinės pažiūros, pats laikas susiimti už galvos.

Štai ir grįžtame prie klausimo, nuo kurio pradėjome: kur galva? Galva turi turėti politinius veido bruožus. Jų nematyti. „Veidas“ lygus, kaip sėdmenys. Mimikriškai slopinamus mūsų politinės bendruomenės ir valstybės bruožus užgožia administracinio-ūkinio vieneto bruožai: kaip sako V. Mitė – „nepriklausoma LTSR“.