Pvz., 1697 06 26 buvo priimtas „teisių sulyginimo" įstatymas susiaurino Sapiegų rankose buvusių LDK didžiojo etmono ir iždininko valdžią ir palengvino jų priešininkų veiklą. Mūšis įvyko, kai Sapiegos atsisakė patenkinti Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio suformuluotus neseniai suburtos Valkininkų konfederacijos reikalavimus.
Iš Valkininkų pajudėjusią opozicijos kariuomenę, kuriai vadovavo generalinis pulkininkas (konfederacijos sukurta pareigybė), kunigaikštis Mykolas Servacas Višnioveckis ir Žemaičių seniūnas Grigalius Antanas Oginskis, sudarė apie 4000 bajorų. Iš Vilniaus atžygiavusi Sapiegų kariuomenė buvo perpus mažesnė – apie 2000 kareivių, tačiau geriau ginkluota, joje buvo nemažai totorių. Kariuomenei vadovavo Vilniaus vaivados, Lietuvos DK didžiojo etmono Jono Kazimiero Sapiegos sūnus, Lietuvos DK didysis arklidininkas Mykolas Pranciškus Sapiega.
Kelias valandas trukusio įnirtingo mūšio metu – abi pusės disponavo ir patrankomis, žuvo keli šimtai bajorų ir kareivių. Jame buvo sužeistas Lietuvos DK didysis iždininkas Povilas Benediktas Sapiega, o sapiegininkų kariuomenės vadas pateko į nelaisvę ir vėliau Valkininkų pranciškonų vienuolyne buvo nužudytas.
Valkininkų konfederacijos aktu Sapiegos buvo paskelbti bešloviais, o jų dvarai konfiskuoti. Sapiegų valdžia Lietuvos DK buvo pakirsta. Vėliau nė vienai giminei nepavyko pasiekti tokios dominuojančios padėties. Lietuvių istorinėje sąmonėje egzistuoja ir kitokia šio vidaus karo Lietuvoje interpretacija, kurią ypač išpopuliarino 1938-1941 sukurta Balio Sruogos istorinė drama „Kazimieras Sapiega“ (I leid. 1944), kurioje Sapiegos vaizduojami kaip kovotojai už Lietuvos DK savarankiškumą.
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija