Vyriausybės vadovas prieš tai išsižadėjo konservatoriams būdingos ekonomikos aktyvinimo ir darbo motyvacijos stiprinimo doktrinos, praktiškai pasidavė socialistinių partijų ekonominės lygiavos ideologijai. Susibičiuliavimas su Darbo partija, kurią Tėvynės sąjunga ilgus metus puolė, kaip prorusišką organizaciją artimą Kremliui, sukels krizę pačioje valdančioje partijoje, nes daugelis jos narių, kažin ar sutiks, išsižadėti ankstesnių vertybių.
Toks koalicijos išplėtimas "perkant" idėjiškai priešišką partiją, nepagerintų ir šalies ekonominės ir finansinės būklės. Įsivaizduojamai platesnis Seimo palaikymas neskatintų Vyriausybę pripažinti akivaizdžių finansinių klaidų ir pagaliau pradėti būtiniausias ekonomikos gaivinimo programas.
Jei Darbo partija prisijungs prie Tėvynės sąjungos, tai toks partinis sandoris, greičiausiai, bus trumpalaikis. Dar pagilėjus ekonominei krizei, Seime kelią lengviau skinsis iniciatyva burti naują valdančiąją koaliciją, tik šį kartą be Tėvynės sąjungos. Jei Tėvynės sąjunga tautai pademonstruos, jog Darbo partija nėra priešiška Lietuvai, tai kodėl jos negalėtų į koaliciją priimti idėjiškai artimesni socialdemokratai, kurie praeitoje kadencijoje vengė dėtis su darbiečiais ir tvarkiečiai.
Nenoriu būti blogu pranašu, bet, taip elgiantis, kituose Seimo rinkimuose Tėvynės sąjunga gali neįveikti 5 procentų barjero, o konservatorių vardas ilgiems metams gali tapti politiniu keiksmažodžiu.