Konfliktų priežastys
Iš esmės dėl tokių konfliktų kalti suaugusieji: mokytojai, kurie dažnai nesugeba arba nenori gilintis į vaiko elgesio priežastis, ir tėvai, kurie retai kada bando išsiaiškinti tikrąsias problemų priežastis. Svarbiausia konfliktų priežastis – nesupratimas. Mokytojas nesupranta, kodėl vaikas trukdo pamoką, sukinėjasi, nesugeba atlikti užduočių, blogai įsimena mokymosi medžiagą. Kadangi mokytojas to nesupranta, jis negali padėti vaikui. Tuomet dažniausiai yra kaltinami tėvai. Tėvai savo ruožtu nesupranta mokytojo pretenzijų ir taip pat negali padėti vaikui.
Iš daugelio įvairiausių, viena į kitą nepanašių, situacijų psichologai vis dėlto išskiria kelias, kurios dažniausiai tampa konfliktų priežastimi.
1. Į griežto autoritarinio pedagogo klasę patenka kūrybingas vaikas, augantis pasitikėjimo ir laisvės kupinoje aplinkoje. Toks vaikas įpratęs išsakyti savo nuomonę, jam sunku išsėdėti vienoje vietoje ir nuobodu kartoti išmoktas frazes. Mokytojas įžvelgia mokinio nepagarbą ir auklėjimo trūkumą, o iš esmės – grėsmę savo autoritetui.
2. Paauglys įsitvirtina kolektyve, prieštaraudamas mokytojui. Kai kuriems vaikams tai pats paprasčiausias būdas išsikovoti bendraklasių pagarbą. Ypač greitai toks konfliktas įsiplieskia su mokytoju, kuris negali suvaldyti savo emocijų, lengvai praranda pusiausvyrą.
3. Mokytojas ypač daug dėmesio skiria tvarkingumui, išvaizdai, sąsiuvinių ir pasiekimų knygelių apipavidalinimui, o vaikas dar nepajėgia įvykdyti šių reikalavimų. Tokių konfliktų dažniausiai kyla pradinėse mokyklose, tačiau laikas nuo laiko jie „pereina" ir į vidurines mokyklas.
4. Pamokose vaikui nuobodu dėl žemos mokytojo kvalifikacijos arba, atvirkščiai, dėl paties vaiko aukšto pasiruošimo lygio. Toks vaikas pradeda garsiai komentuoti, kritikuoti mokytoją. Jeigu pastarasis nesugeba į tokias situacijas tinkamai emocionaliai reaguoti, kyla konfliktų.
Pavojingi simptomai
Įtempti santykiai su mokytoju traumuoja ne tik pradinių, bet net ir vyresniųjų klasių mokinius. Vaikas, vienas pats atsidūręs konfliktinėje situacijoje, negali pakelti tokio krūvio, todėl jo reakcija gali būti nenuspėjama: nuo susidomėjimo mokslu praradimo ir maišto prieš visus suaugusiuosius iki užsitęsusios depresijos, ligų ir net bandymų nusižudyti. Todėl negalima leisti, kad konfliktas įsisenėtų, pažengtų per toli.
Rimtų problemų mokykloje požymiai yra šie:
* ryškūs elgesio pokyčiai. Pavyzdžiui, aktyvus ir gyvybingas vaikas staiga tampa uždaras ir tylus, o švelnus – labai grubus;
* reakcija neatitinka įprastų žodžių ir veiksmų. Vaikas gali įtraukti galvą į pečius, kai kas nors į jį kreipiasi, išsigąsti telefono arba žadintuvo skambučio, užsidengti, tarsi slėpdamasis nuo smūgių, kai bandoma prie jo prisiliesti;
* praeina noras mokytis, lankyti mokyklą, neatliekami namų darbai, suprastėja savęs vertinimas;
* išgirdus klausimą apie kokią nors pamoką ar mokytoją, vaiko veidas pasikeičia, jis tampa grubus, atsisako ką nors pasakoti;
* pastabas apie blogą elgesį pamokos metu dažniausiai rašo tas pats mokytojas;
Veiksmų tvarka
Svarbiausia užduotis tėvams – ne išvaduoti sūnų ar dukrą nuo problemų, o padėti įgyti civilizuoto konfliktų sprendimo patirties. Ir nuo to, kaip jūs kartu su vaiku nutarsite elgtis, priklausys jo elgesys ateityje, kai jis jau bus suaugęs, kalbantis su vadovybe, neramiais kaimynais, sutuoktiniu. Kartu su vaiku žingsnis po žingsnio išsiaiškinę visas sunkios padėties priežastis, jūs įteiksite jam į rankas raktą, kurį jis galės taikyti ir ateityje, pats spręsdamas problemas.
1 žingsnis: išklausykite vaiką. Kiekvienas psichologas pasakys, kad klausantis svarbiausia nepulti vertinti to, kas jums sakoma. Netrukdykite vaikui išlieti savo emocijų, net jeigu jums atrodys, kad jis kalba pernelyg grubiai ar net agresyviai. Iš pradžių pasakykite, kad jūs žinote apie jo konfliktą su mokytoju, o po to aiškiai suformuluokite klausimą: ,,Aš noriu žinoti, ką tu apie tai manai". Pasistenkite susivaldyti ir nepertraukti vaiko: ,,Nedrįsk taip kalbėti apie vyresnį žmogų!" arba vertinti: „Mokytojas teisus, o tu ne". Tiesiog klausykite, linkčiokite galvą, užduokite papildomų klausimų. Vaikas turi jausti, kad jums iš tikrųjų įdomi jo nuomonė, jog nepiktnaudžiausite jo pasitikėjimu ir jo atvirumas neatsigręš prieš jį patį. Jeigu vaikui sunku išreikšti savo jausmus (pradinukams tai dažnai pasitaiko), pamėginkite padėti juos suformuluoti: „Tau tai atrodo neteisinga", „Tau skaudu", „Tu bijai". Kai vaikas supras, kad šis pokalbis vyksta ne todėl, kad norima jį apkaltini, taps atviras. Jis supras, kad jūs esate jo pusėje ir jį palaikote.Tačiau ne mažiau ydingas kitas kraštutinumas – prie vaiko koneveikti mokytoją: „Ji pati nieko nesupranta!" Toks jūsų elgesys rodo, kad konflikto atveju visada galima pasislėpti už suaugusiojo nugaros.
2 žingsnis: pradėkite diskusiją. Vaikui nereikia piršti savo nuomonės ir vertinimų. Jūsų užduotis – kartu su juo išsamiai išanalizuoti padėtį. Ramiai paklauskite: „Kada pirmą kartą pajutai, kad nelabai patinki mokytojai?" Kelkite versijas: „Galbūt ją erzina, kad tu nemoki ilgiau patylėti?" Šio pokalbio esmė ta, kad vaikas jums kalbantis suprastų, jog konflikto priežastis ne noras padaryti kitam bloga, o nesupratimas.
3 žingsnis: pakalbėkite su pedagogu. Tačiau į mokyklą eikite tik po to, kai tai aptarsite su vaiku. Kalbantis su mokytoju, galioja tos pačios taisyklės: jums reikia pasistengti laikytis neutralios pozicijos. Nekaltinkite ir neteisinkite savo vaiko, o tiesiog išklausykite antrąją pusę. Kad ir kaip būtų sunku, pasistenkite išlikti ramūs ir nešališki, atmeskite į šalį tėviškas emocijas. Tegul mokytojas papasakoja tai, ką jis jaučia, kokios, jo nuomone, yra konflikto priežastys.
4 žingsnis: pasikalbėkite trise – jūs, mokytojas ir vaikas. Tai gerai jau vien todėl, kad konfliktas nėra nutylimas ir abi jo pusės gali išsakyti viską, apie ką galvoja. Tačiau tai vyksta jau po to, kai visos emocijos jau buvo išlietos bendraujant su jumis. Šio pokalbio metu vėlgi visais įmanomais būdais reikia vengti kritikos ir kaltinimų vienas kitam ir bendromis jėgomis ieškoti išeities. Būkite tarpininkas – pateikite pasiūlymų ir pasistenkite surasti kompromisą.
5 žingsnis: priimkite sprendimą. Jeigu pirmieji trys žingsniai nedavė rezultatų, o įsiplieskęs konfliktas nė kiek nemažėja, vadinasi, atėjo laikas veikti. Tuo atveju, kai pedagogas akivaizdžiai neteisus, išdrįskite kreiptis į mokyklos administraciją: nereikia bijoti, kad mokykla vaikui darys spaudimą. Nepamirškite, kad dabar vaiko sąmonėje jūs paliekate konfliktų sprendimo pavyzdį. Jūsų sūnus ar dukra turi matyti, kad kartais jūs elgiatės ryžtingai.
Jeigu konfliktas pažengė pernelyg toli, pasikonsultuokite su vaikų psichologu. Gali būti, kad vienintelė išeitis iš padėties – kuo greičiau pakeisti mokyklą ir pedagogą.
Už ką barama?
Sociologinių tyrimų duomenimis, vyresniųjų klasių berniukai žymiai aktyviau ,,kariauja“ su mokytojais, tačiau ir patys sulaukia iš pedagogų daugiau ,,pylos“. Dažniausiai berniukai konfliktuoja dėl elgesio mokykloje (18,9 proc. – berniukų, 11,3 proc. – mergaičių), dėl pamokų praleidimo ir vėlavimo (19,8 proc. – berniukų, 15,7 proc. – mergaičių), rūkymo (9,5 proc. – berniukų, 2,5 proc. – mergaičių). Mergaitės lenkia bendraamžius tik vienu atveju – dėl išvaizdos: šukuosenos, drabužių (5,2 proc. – berniukų, 6,5 proc. – mergaičių).
Mokytojų apklausa parodė, kad 80 proc. iš jų bent kartą yra verkę mokykloje dėl mokinių elgesio.
Konfliktus gali padėti spręsti mokyklų susitaikymo tarnybos, kurių darbe dalyvauja ir suaugusieji, ir vaikai.