Su dukra vakarais ruošiame pamokas, tačiau vis iškyla konfliktų, dažnai viskas baigiasi ašaromis, nes mergaitė impulsyvi, be to, paauglystė gi.
Susiginčijame, nes ji pyksta, kad mokytoja aiškino kitaip, nei mes sakom... Gal sūnus baiminasi, kad ir jam bus sunku mokytis, teks nuolat verkti ir kariauti namuose, tad mokyklą įsivaizduoja kaip kančią?
Patarkite, prašau...
Į klausimą atsako VšĮ „Namų darželis“ vadovė Audronė Kancė
Iš Jūsų nupiešto vakarinio pamokų ruošimo paveikslo kyla jausmas, kad mokykla tikrai yra kančių šaltinis; jei tai būtų mano vienintelis turimas pavyzdys apie naują manęs laukiantį gyvenimo įvykį, aš irgi jo bijočiau.
Vaikams labai daug ir nereikia – užtenka vienos ar kelių vyresnio brolio ar sesės aštriau „mestelėtų“ frazių ir jų nuostata mokyklos atžvilgiu susiformuoja neigiama. Nekalbant jau apie tai, kad sesės pavyzdys yra vienintelis pavyzdys, kurį šiuo metu turi jaunėlis. Net ir pavyzdžio neturėdami vaikai neretai į mokyklą nenori eiti todėl, kad nežinomybė kelia baimę, o kartais ir labai didelę.
Kitas dalykas, kad kartais tą baimę gali „auginti“ ir suaugęs žmogus, nerimaujantis dėl mažylio. Vaikai jautriai „nuskaito“ Jūsų pačių emocijas ir tas tik dar labiau sustiprina jo nerimą nežinomybės akivaizdoje.
Kaip ir daugumos pedagoginių iššūkių sprendime, pradėti reikėtų nuo savistabos. Gal Jūs pati jaudinatės dėl to, kaip jūsų mažajam seksis mokykloje, išgyvenate nerimą dėl jo? Gal nerimaujate, kaip pati susitvarkysite su dviem mokyklinukais? Gal pergyvenate dėl to, jog nepavyksta rasti būdo, kad pamokų ruošimas nevirstų kančia jums abiem?
Atskirkite, kur nerimaujate dėl sūnaus, atskirai įsivardinkite nerimą dėl pačios savęs. Tam tikri dalykai kartais išsisprendžia tarsi savaime jau vien dėl to, kad mes įsisamoniname savo jausmus, juos įvardiname ir priimame. Tai duoda jėgų viltingai ir šviesiai žiūrėti į ateitį, rasti sprendimus įvairiausiose situacijose.
Kas liečia pagalbą savo vaikui, galite pabandyti keletą paprastų dalykų, kurių tikslas – kurti teigiamas emocijas mokyklos atžvilgiu, labiau pažinti pačią mokyklą ir jo laukiantį gyvenimą tenai.
Pirma, kartu ruoškitės mokyklai. Išsirinkite kuprinę, sąsiuvinius, parkerį, pieštukus ir dažus. Gal kaip tik laikas pagalvoti apie pirmo tikro sportinio kostiumo įsigyjimą, kurio vaikui reikės fizinio lavinimo pamokoms? O gal dar reikės ir laikrodžio (jis gali būti visai paprastas, pigus ir plastmasinis), kuris rodytų valandas? Leiskite mažyliui pajusti, kad šis etapas žymi jo išaugimą iš darželinuko į „didžiuką“. Tegu jis pasidžiauga ir pasididžiuoja tuo. Darykite viską su džiaugsmu, tarsi ruoštumėtės į nežinomą naujus nuotykius žadančią kelionę.
Kad sumažėtų mokyklos nežinomybė ir nerimas, kylantis iš jos, nueikite kartu su vaiku į mokyklą, susipažinkite su ja. Apžiūrėkite mokyklos kiemą, įeikite į vidų, pasivaikščiokite, susiraskite, kur yra pradinukų klasės, kur jų tualetai, kur sporto salė ir valgykla. Idealu, jei galėtumėte iš anksto susipažinti ir su būsimąja sūnaus mokytoja, būsima klase, kur jis mokysis, ją apžiūrėti. Tai, ką pažįsti, „pačiupinėji“, jau negąsdina taip, kaip nežinomybė.
Kadangi Jūsų sūnus jau gana didelis, galite su juo pasikalbėti apie tai, kas jo lauks mokykloje, kuo mokykla skirsis nuo darželio. Raskite teigiamų aspektų: kad tai bus galimybė susirasti jam naujų draugų, kad jis išmoks ten daugybės naujų ir įdomių dalykų, pliusas gali būti net ir tai, kad mokykloje jau nebereikės miegoti pietų miego.
Tik „nepersūdykite“ su entuziazmu bei agitacija – Jūsų piešiamas paveikslas turi būti santūrus ir neperdėtas; net dvejų metų vaikai labai greitai suvokia tėvų gudravimą, po tuo slepiamą nerimą, dėl ko baiminasi dar labiau. Galite vaikui pasakyti, kad ėjimas į mokyklą leis jam patirti daugybę naujų ir džiugių dalykų, tačiau kartais jam bus sunku, t.t. dalykai gali pavykti ne iš pirmo karto. Susitarkite, kad tokiu atveju jis ateitų ir pasipasakotų Jums – užtikrinkite, kad padėsite jam, kartu ieškosite sprendimų, vaikas nebus vienas.
Galite susirasti pasakų, vaikiškų istorijų, kurių herojai būtų maži berniukai, pradedantys lankyti mokyklą, aprašančių jų įspūdžius ir patyrimus. Galbūt tai paskatins Jūsų sūnų kalbėti apie savo jausmus, užduoti klausimus, kurie jį neramina? Tik neskatinkite tam specialiai.
Ir bendras patarimas – peržiūrėkite, ką galima būtų patobulinti Jūsų vakariniuose užsiėmimuose su dukra, kad jie teiktų daugiau teigiamų emocijų jums abiem. Suprantu, kad vaikai neretai tingi mokytis, kad pamokų ruošimo negalima palikti savieigai, t.t. ribų reikia, bet prievarta niekuomet neduos tų rezultatų, kurių tikitės.
Vaiką galima „sulaužyti“, paverčiant jį labai stropiu mokiniu, kuris vėliau savarankiškame gyvenime uoliai vykdys visas jas primetamas roles, bet slopins savo norus, jausmus, ir iš esmės bus užslopinta asmenybė. Galimas ir priešingas rezultatas, kad prievartiniu ugdymu vaiką visiems laikams atgrasysite nuo mokslų.
Esu mačiusi, kaip patys sudėtingiausi dalykai yra išaiškinami vaikams visai paprastai, tiesiog sėdint ir kartu skutant bulves ar kepant bandeles. Pasitelkiant pavyzdžius, gyvas istorijas, susikuriant iliustracijas ir vizualizacijas. Jei bus smagu Jums pačiai, labai didelė tikimybė, kad tai bus įdomu ir Jūsų vaikams.
Todėl noriu palinkėti Jums kantrybės, vidinės pusiausvyros ir išradingumo ieškant naujų kelių į pažinimą!
