Fašistuojančius politikus į naująjį europarlamentą išsirinko Didžioji Britanija, Slovakija, Rumunija ir Bulgarija, o Vengrijoje triuškinamą pergalę (beveik 15 proc. balsų – tiek pat, kiek valdančioji partija, tai garantuos tris vietas Europarlamente) pasiekė kraštutinė dešinioji partija „Jobbik“ („Judėjimas už geresnę Vengriją“).
Lietuvos siunčiami radikalai – apkaltos būdu nušalintas prezidentas, krizę slėpusios buvusios Vyriausybės nariai, teisėsaugos akiratį vis kertantis politikas ir verslininkas, buvęs meras, blokavęs europines šviečiamąsias iniciatyvas, ir politikas, „prastūminėjantis“ abortų uždraudimą bei vadovaujantis partijai, savivaldybės valdžią „perdavusiai“ Dievui, palyginti su daugeliu jų yra taikos balandžiai. Tačiau rinkimai – tai tik simptomas, kurio šaknys – auganti neapykanta tarp visuomenės grupių.
Vengrijos Teroro muziejuje, formaliai skirtam nacių ir sovietų nusikaltimams, nors iš tiesų kalbančiam tik apie sovietus, lankytojus pasitinka ant sienos kabantis skaitmeninis žemėlapis. Jame vaizduojama XX a. istorija: perbraižomos valstybių sienos, tarpukariu kai kurios valstybės savo ribose paruduoja (taip žymimas fašizmas ir nacionalsocializmas), puola ryti viena kitą, o galiausiai Europą užgriūva raudona banga iš Rytų, nepaisanti jokių valstybių sienų. Šiandien kaip tokią bangą galėtume įsivaizduoti naujojo fašizmo ir nacizmo kilimą, kurio nesulaiko ne tik valstybių sienos, bet ir ES institucijos.
Pavargusią visuomenę paviliojo radikalai
Nacionalistų iškilimas Vengrijoje vyko laipsniškai. Šalyje, pasižyminčioje dideliu susipriešinimu tarp dviejų pagrindinių partijų, nuosaikūs valdžios kritikai juokauja: „Rinkėjas nuolat verčiamas rinktis, ar yra labiau nacis, ar komunistas.“ Kai 2006 m. prieš 1956 m. revoliucijos metines nutekėjo įrašas, kuriame premjeras Ferencas Gyurcsany (Djurčanis) prisipažino melavęs, dešiniosios politinės jėgos netruko susikrauti iš to politinį kapitalą. Kilusios riaušės supriešino visuomenę itin jautriu momentu – per revoliucijos minėjimo iškilmes visada kalba emocijos. Po metų vyriausybė tebebuvo ta pati, ir Vengriją vėl supurtė susirėmimai.
Dešiniųjų „Fidesz“ lyderis Viktoras Orbanas atsiribojo nuo per riaušes ir demonstracijas agresyviai siautėjančio nacionalistinio jaunimo, ir „Jobbik“ čia gavo progą pasireikšti bei susirinkti radikalesnei dešinei simpatizuojantį elektoratą. Kaip pastebi analitikai, „Jobbik“ susirinko daugumą protesto balsų. Šiems rinkėjams atsibodo klausytis, ką kalba partijos, jau metų metus negalinčios išspręsti tiek ekonomikos bei socialinių problemų valstybėje, tiek sumažinti korupcijos savo viduje.
„Jobbik“ sumaniai pasinaudojo metų metus trunkančiu partijų politiniu susipriešinimu, nuvarginusiu rinkėjus, ir socialinėmis bei ekonominėmis problemomis. Vengrija tapo viena iš labiausiai krizės paliestų valstybių, kurioje ir taip didelis nedarbas, po įstojimo į ES išlikęs dėl vienų mažiausių emigracijos rodiklių Vidurio ir Rytų Europoje, dar labiau padidėjo dėl krizės. Nacionalistai pasaulyje jau įėjo į istoriją savo gebėjimu tokiais momentais pasiūlyti patogių atpirkimo ožių.
Vienu iš tokių tapo romų etninė mažuma. Romai sudaro apie 6 proc. Vengrijos gyventojų, ir jų neproporcingai daug tarp neturtingiausių ir mažiausiai išsilavinusių sluoksnių. Jie bene labiausiai nukentėjo pereinamuoju laikotarpiu, kai buvo panaikinta komunistinė santvarka, garantavusi jiems darbą. Po privatizavimo bankrutavus didelėms gamykloms, romai savo gyvenamose vietovėse liko verstis kaip išmano, dažnai šešėlinėje ekonomikoje.
Stereotipas, kad romai atsakingi už daugelį smulkių nusikaltimų, tokių kaip vagystės, paplitęs taip, kad net pilietinių teisių pareigūnas Mate Szabo (Matė Sabo) „perspėjo“ vengrus tokių nusikaltimų saugotis. „Čigonų nusikalstamumo“ eskalavimas pritraukė į „Jobbik“ šalininkų gretas daugybę vengrų, nebežinančių, ką kaltinti dėl prastos ekonomikos, politikos ir socialinio gyvenimo.
„Kova“ – žodžiais ir kulkomis
Kaip praneša naujienų agentūra „Associated Press“, šį pavasarį Vengriją sukrėtė jau penkta žmogžudystė, nukreipta prieš romų etninę mažumą. Nužudytasis Jeno Koka, dviejų anūkų senelis, dirbo vaistų gamykloje. Jis buvo nušautas prie namų, kai ėjo į naktinę pamainą savo darbovietėje. Prieš tai, vasarį, dienraščio „The Times“ duomenimis, nusikaltėliai žiauriai nužudė tėvą ir penkerių metų sūnų, bėgančius iš padegto namo. Manoma, kad visas žmogžudystes organizavo ta pati grupuotė, nors oficialiai policija nusikaltimo motyvo teigia dar nenustačiusi.
Teisingumo ministerija praneša, kad atlygis asmenims, suteikusiems informacijos apie žudikus, padidintas, ir policija skirs daugiau dėmesio šiems gerai organizuotiems nusikaltimams. Teigiama, kad žudikai – tikri profesionalai, tarp jų, kaip įtariama, gali būti asmenų, priklausančių armijai ir saugumo institucijoms. Nusikaltimų braižas panašus: paprastai užpuolami asmenys iš kraštinio namo pasirinktame kaime, smogikai, nušovę auką, akimirksniu dingsta. Susirėmimai tarp vengrų ir romų, AP duomenimis, suintensyvėjo prieš trejus metus, kai 45-erių mokytojas buvo negyvai romų gaujos sumuštas savo dukterų akivaizdoje, kai netyčia automobiliu užkliudė jauną romę.
Išpuoliai prieš romus padažnėjo ir Slovakijoje bei Čekijoje. Čekijoje dešinieji ekstremistai Čekų nacionalinė partija bandė susikrauti politinį kapitalą kviesdama įgyvendinti „galutinį sprendimą“ (be skrupulų vartodami Hitlerio žodyną) romų klausimu. Slovakijoje, „The Times“ reporterio kelerių metų tyrimo duomenimis, užfiksuota atvejų, kai policijos pareigūnai žiauriai žemino už kišenvagiavimą sugautus romų vaikus, o beraštės romų moterys ligoninėse buvo verčiamos pasirašyti, kad sutinka būti sterilizuojamos. Sterilizacija buvo paplitusi ir valdant komunistams, bet ji buvo itin išplėtota per Antrąjį pasaulinį karą, kai buvo nevaržomai skleidžiamos idėjos apie tautų „išgryninimą“. Priverstinės sterilizacijos banga, nukreipta prieš „asocialius“ asmenis, tuomet neaplenkė nė Švedijos, besididžiuojančios, kad kare nedalyvavo ir suteikė prieglobstį nuo jo bėgantiems.
Apie „svetimųjų“ puldinėjimus pranešama ir iš Šiaurės Airijos – čia nukentėjo rumunai imigrantai. Tačiau kitų regionų dėmesį Vidurio ir Rytų Europą prikausto tuo, kad rasistiniuose ir ksenofobiniuose nusikaltimuose nevengia dalyvauti ir asmenys, priklausantys tvarkos palaikymo struktūroms (žinoma, tai taip pat nėra išskirtinis šio regiono bruožas – rasistinių nusikaltimų daugybė užfiksuojama ir, pavyzdžiui, Austrijos policijos veikloje). Spauda praneša, kad viena nepriklausoma policininkų profsąjunga Vengrijoje, nepaisydama profsąjungoms taikomų viešosios veiklos reikalavimų, išplatino antisemitinį atsišaukimą, kuriame raginama tėvynę „ginti“ ir ginklu.
Iš Vakarų Europos ar JAV ateinančios ataskaitos ir žiniasklaidos pranešimai apie padėtį regione gali nuskambėti kaip būdingas pasipiktinimas „laukiniais rytiečiais“, tuo tarpu abiejose tiek buvusios geležinės uždangos, tiek Atlanto pusėse rasinės ir etninės neapykantos nusikaltimų gausėja. Įtikinamai paaiškinti juos nesunku – taip prasiveržia neviltis ir politinių alternatyvų, taip pat – atpirkimo ožių krizės sąlygomis paieška. Vis dėlto augančio nacionalizmo ištakų konstatavimas nepadės išspręsti problemos. Nebaudžiamumas ir visuomenės abejingumas būtų didžiausias radikalų, vykdančių tokius nusikaltimus, laimėjimas.