M.A.Pavilionienė. Už teisę būti saugiu ir laimingu

Ar reikia nužudyti žmogų, kad žmonių sąmonė nubustų ir kad jie praregėtų? Ar reikia aukoti žmogaus gyvybę, kad likę gyvi susitelktų ir imtų kovoti už savo gyvenimą? Už prigimtinę teisę būti savimi, už demokratijos išsaugojimo teisę?

Tokios mintys kilo pažiūrėjus emocingą, įtaigų, tikra gyvenimo istorija grįstą Gusto van Santo dviem Oskarais apdovanotą meninį filmą „Milkas“, 2008, rodytą Lietuvoje birželio 6, 7 d. Kaune ir Vilniuje. Rodytą Lietuvoje Seimui rengiantis priimti žmogaus teises pažeidžiantį, žmogaus orumą niekinantį, daugumos diktatą ir neišprusimą įteisinantį Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą. Filmą, rodytą tuomet, kai europiečiai balsavo už naująjį Europos parlamentą, už Europą be smurto, be žmogaus žeminimo. Kai Lietuvoje kulminaciją pasiekė neapykanta kitokiems, teisinama žodžiais iš bažnyčios sakyklų, politinių tribūnų, ministerijos varpinių, žodžiais, kuriuos taria dogmatiškai mąstantys kai kurių religinių ir nevyriausybinių organizacijų vadovai.

1978 m. lapkričio 27 d. San Franciske, Kalifornijos valstijoje buvo nušautas San Francisko miesto Tarybos narys, judėjimo už gėjų socialines teises lyderis Harvey‘is Milkas, savo drąsa ir mirtimi pakeitęs ne tik homoseksualių žmonių gyvenimą, bet ir JAV visuomenės istoriją. Milką nužudė konservatorius homofobas Danielis White‘as, kuris nekentė populiaraus politiko gėjaus, pripažino tik tradicinę šeimą ir matė savo bejėgiškumą stabdant tradicinio pasaulio kaitą, siekiant išsaugoti San Francisko miesto katalikiškų airių ir italų šeimos klanų įtaką.

Milkas rengėsi mirčiai, todėl savo mintis užrašė magnetofono juostoje: „Tai turi būti išklausyta po mano nužudymo“, esu „potencialus taikinys“, „galiu būti nužudytas bet kokiu momentu, bet kokiu laiku“. Jis žinojo, kad nesulauks 50-ties metų, todėl kreipėsi į gėjų bendruomenę, ragindamas ją išeiti į viešumą, nustoti gyventi dvigubą gyvenimą, tapti vieninga politine jėga: „Jei kulka smigs į mano smegenis, tesusprogdina ji jūsų slėptuvių duris“. Jis tvirtino, kad San Francisko miestas yra „nuostabi vieta, kurioje gali gyventi visi“, nes „kiekvienas individas turi individo teises“. Milkas subūrė žmones: iš penkių San Francisko rinkėjų vienas ar du buvo homoseksualai. Milkas telkė žmones ne tam, kad propaguotų homoseksualų gyvenimo būdą, o tam, kad įrodytų, jog homoseksualai gimsta ir gyvena šalia heteroseksualų, kad jie privalo turėti tokias pat teises kaip heteroseksualai – būti apsaugoti nuo socialinės atskirties, nuo žmogaus orumo žeminimo, smurtinių mirčių, nevilties savižudybių.

Jis neparsidavė jokiems miesto klanams, išmintingai atrėmė dogmatikų melą, neišprusimą, stereotipinius mitus, siejamus su homoseksualia žmogaus prigimtimi. Jis tikėjo JAV Nepriklausomybės deklaracijos idėjomis ir mėgino jas įgyvendinti San Francisko miesto socialinėje erdvėje. Milkas citavo Deklaracijos žodžius: „Visi žmonės gimsta lygūs, nes Kūrėjas suteikė jiems nenusavinamas teises – Gyvybę, Laisvę ir Laimės siekį“. Kaip tikras demokratas siūlė elgtis taip, kaip parašyta Deklaracijoje – „kai Vyriausybė virsta griaunamąja jėga, žmonės turi teisę ją keisti, nuversti ir kurti naują Vyriausybę, kuri užtikrintų žmonių Saugumą ir Laimę“.

Milkas teigė, jog „nematomumas yra homoseksualių žmonių nelaimė“, jog tūnodami savo slėptuvėse jie nepakeis dogmatiškojo pasaulio, todėl kovą už žmogaus teises laikė gėjų gyvenimo tikslu. Milko aštuoni sąmoningos, politinės veiklos metai amerikiečiams ir pasauliui padėjo suvokti, jog deklaruojamos žmogaus vertybės ir teisės yra gerbiamos tik tuomet, kai kiekviena epocha jas papildo nauju turiniu, realia pagarba žmonių įvairovei – žmonėms kitos rasės, amžiaus, pažeistiems negalios, kitos lyties, lytinės orientacijos, nes visi žmonės, nepaisant jų skirtumų, trokšta būti saugūs ir laimingi. Milkas padėjo pasauliui suprasti, kad visuomenės tvarka ir teisingumas, diegiami melu, veidmainyste, daugumos jėga, nėra tvarka ir teisingumas. Kad teisingumas skleidžiasi tuomet, kai gerbiama kiekvieno teisė būti šioje žemėje, kai žmonių gyvenimo negriauna veidmainystė, homofobija, isterija ir smurtas.

Aktorius Seanas Pennas, filme puikiai vaidinęs Milką, tapo jo idėjų tęsėjų ir ėmė siekti, kad Milko gimimo diena būtų įamžinta Kalifornijoje kaip atmintina žmogaus teisių gynimo data. Pennas pareiškė: „Harvey‘is išmokė mus, kaip svarbu kovoti už tai, kuo tikime. Jis parodė mums, jog vilties saugojimas yra vertybė, jog veiksmas gimdo pasikeitimus“. Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris, buvęs aktorius, vaidinęs kovotojus už teisingumą, pasipriešino ketinimui įamžinti Milką Kalifornijos valstijoje ir pasiūlė Milką minėti tik San Francisko mieste. Ši gubernatoriaus reakcija - tai neprabudusios sąmonės paradoksas, kadangi laimėjimai žmogaus teisių srityje geografinių ribų neturi.

Harvey‘io Milko žodžiai, įrašyti kaip palikimas žmonėms, perteikia amerikiečių pasaulėjautos tauriąją pusę: „Yra vilties, kad pasaulis taps geresnis. Yra vilties, kad rytojus taps geresnis...Jūs negalite gyventi be vilties, nes gyvenimas be vilties yra bevertis“. Ar suvokia tai Lietuvos homoseksualai, iki šiol užsisklendę savo bendruomenėje, išorėje gyvenantys heteroseksualių žmonių gyvenimą, vengiantys atskleisti savo lytinę tapatybę ir kaip homoseksualai mūsų valstybėje neturintys žmogaus ir socialinių teisių? Ar suvokia tai Lietuvos homofobai, kurie nenori pripažinti laisvos asmenybės lytinės tapatybės ir laisvos asmenybės gyvenimo vertės, kurie kaip tie Biblijos fariziejai, „valo tik taurės bei dubens išorę, bet viduje yra pilni nesivalymo“, kurie „balina antkapius, iš paviršiaus gražiai atrodančius“, o „viduje yra pilni veidmainystės“?

Turiu vilties, kad Lietuvoje bus gerbiamos kiekvieno žmogaus teisės, kad Lietuvos piliečiai atskirs politikų veidmainystes nuo tikrųjų gyvenimo vertybių.