Vis dažniau tenka išgirsti, kad silpnėja šeima, kartu ir motinystė. Jūsų nuomone, kokios priežastys tai lemia?
Motinystės nuvertinimo ištakų galima ieškoti feminizme. Moteris nuo vyro skiriasi tuo, kad pasauliui gali dovanoti gyvybę. Tad jai, siekiančiai susilyginti su vyru, lieka viena išeitis – atmesti motinystę. Tačiau įdomiausia tai, kad viena feminizmo pradininkių, švedų rašytoja Elen Key, neatmetė motinystės, priešingai, akcentavo ją, teigdama, kad būtent motina yra didžiausias visuomenės turtas. Jos teigimu, tik tokia visuomenė, kuri globoja motinystę, gali būti laikoma turtinga.
Tad kovojančios už savo teises moterys, visą dėmesį nukreipusios vien tik į save, jau gerokai nutolo nuo šios minties, ir galbūt todėl turime šiandieninę situaciją. Tačiau reikia pastebėti, kad pamažu stengiamasi stiprinti motinystę. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimtas įstatymas, t. y. apmokamų motinystės atostogų suteikimas iki dvejų metų, mamas vėl sugrąžina į šeimą.
Tačiau tai padaryta šiek tiek pavėluotai. Šiandieninėje visuomenėje jau gana giliai įsigalėjo nuomonė, jog motinystė nėra visuomenei naudingas darbas, o moteris, auginanti vaikus, tik sėdi namuose ir tampa našta valstybei. Tad dauguma motinų nesiryžta iki galo pasinaudoti joms suteiktomis atostogomis, nes nežino, kaip jas sugrįžusias sutiks darbdaviai. Todėl daugelis pamina motinystę, skuba ieškoti auklių ir bėga į darbą.
Galbūt moterų dalią palengvina kitas priimtas įstatymas, pagal kurį tėvas gali išeiti atostogų nuo pat kūdikio gimimo?
Estijoje pakoregavus šį įstatymą tėvystės atostogų leidžiama išeiti tik vaikui sulaukus 6 mėn. Kodėl? Būtent tiek laiko Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja maitinti kūdikį motinos pienu. Estijos tėvai šiuo atveju galėtų priekaištauti, kad tėvas tarsi tampa nereikalingas, ir reikalauti lygių teisių. Tačiau iš tiesų tėvo uždavinys nesumenkėja, priešingai – išauga: jam tenka globoti abu – ir mamą, ir kūdikį, padedant finansiškai ir morališkai.
Dar kitas priimtas įstatymas, kad tėvas pirmą mėnesį gali imti atostogų ir prižiūrėti juos abu – mamą ir vaiką, yra labai pažangus, ir manyčiau, kad tą laiką būtų galima pailginti net iki 2 mėn. Tačiau atidavus kūdikį tėvui nuo pat gimimo ne tik nebūtų stiprinama motinystė, bet ir būtų nuvertinama tėvystė. Be to, būtų pažeidžiama ir kūdikio teisė – vaikas būtų diskriminuojamas, atimant iš jo prigimtinę teisę gauti tai, kas jam geriausia – motinos pieną.
Jūs auginate net septynetą vaikų, tuo tarpu Lietuvoje moteris ne visada ryžtasi turėti net vieną vaikelį. Kas turėtų pasikeisti, kad moterys vis dažniau apsispręstų atsiduoti motinystei?
Motinystė yra pašaukimas, ne kiekvienai moteriai duotas vienodai. Visiškai tikiu, kad yra moterų, kurios nori turėti tik vieną vaiką arba nenori turėti iš viso, ir labiau geba realizuoti save ne motinyste, kaip savęs aukojimo aktu, o kitose srityse. Tai nieko bloga. Tačiau problema ta, kad mūsų visuomenė tokį moterų apsisprendimą toleruoja labiau nei pasiryžimą auginti vaikus. Daugiavaikiai tėvai šiandien atrodo keistuoliai tiek visuomenei, tiek valstybei, kuri skiria nepakankamą finansinę bei moralinę paramą. Paprastai daugiavaikė šeima įsivaizduojama kaip asociali, į ją žiūrima ne itin palankiai, ji visada tyrinėjama per didinamąjį stiklą.
Jeigu ką nors iškrečia negausios šeimos vaikas, visuomenė tai toleruoja labiau, ramindama, kad visiems visko pasitaiko. Tačiau jeigu vietoj jo būna gausios šeimos atžala, tenka išgirsti, kad iš „tokių“ šeimų vaikų nėra ko daugiau tikėtis. Tačiau atlikti Vaikų teisių apsaugos tarnybos tyrimai rodo, kad daugelis gausių šeimų nėra asocialios, o visame asocialių šeimų sąraše gausios šeimos tesudaro 10 proc. Kaip kitą pavyzdį galima pateikti ir tėvų susirinkimus mokykloje.
Renkant dovaną auklėtojai, šeima, auginanti vieną vaiką, skirs 50 litų, o auginančiai 5 mokyklinio amžiaus atžalas šią sumą tenka dauginti penkiagubai. Kadangi ne kiekviena daugiavaikė šeima gali skirti šią sumą, jai neretai tenka išgirsti priekaištų, jog apie tai galvoti reikėjo prieš gimdant vaikus.
Taip, daugiavaikė šeima ne visada gali prisidėti prie klasės fondo, tačiau niekas nepagalvoja, kad ji prisideda kitur, prie Lietuvos gausėjimo, o to nebūtų galima pasakyti apie auginančias vieną vaiką, tačiau pastarosios dėl to taip labai nekritikuojamos. Tolerancijos stoka daro iš tiesų didžiulę įtaką. Tad jeigu nebus teigiamo visuomenės požiūrio, moteris, net skatinama materialiai, vargu ar ryšis realizuoti savo motinystės pašaukimą ir gimdyti daugiau vaikų.
Tačiau dauguma moterų nesiryžta auginti ne tik dėl visuomenės požiūrio. Dažnai ne motinystės naudai padeda apsispręsti ir menkos galimybės suderinti vaikelio auginimą ir karjerą.
Šiuolaikinės moters tempai didžiuliai, jai keliami labai aukšti reikalavimai: moteris turi atrodyti jauna, sportiška, rūpintis savimi, būti išsilavinusi, atitikti daugybę standartų. Norint išpildyti visus jai keliamus reikalavimus, tenka gyventi lydimai nuolatinės įtampos, nuolat skubėti. Tai visiškai nesuderinama su tikrąja motinyste, su vaiko pasauliu – mažylio tempai daug lėtesni.
Tikroji motinystė yra žavi, kūrybinga, be nuolatinės įtampos ir lėkimo. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai apsisprendžiama visiškai jai atsidėti ir iš esmės atsisakoma įtempto gyvenimo, panyrama į daug lėtesnį ir ramesnį. Tai nelengva, ir ne kiekviena moteris tam ryžtasi.
O jeigu tempai nesikeičia? Juk šiandien taip madinga viską suspėti.
Bandant vaikui primesti savo tempą, motinystė tampa košmaru, kankyne. Juk dažnas kasdien mato mamą, į darželį tempiančią apsimiegojusį vaiką. Tiesa, būtų galima leisti jam išsimiegoti, tačiau moteris tokiu atveju vėluotų į darbą valandą ar dvi, o tokia lengvata mūsų visuomenėje nesuteikiama.
Šiandien iš tiesų daug dėmesio ir susižavėjimo sulaukia mamos, puikiai derinančios darbą ir dviejų mėnesių mažylio auginimą. Pabrėžiama, kad tai visiškai netrukdo darbui. Ir iš tiesų dažniausiai darbas nenukenčia, tačiau kaip šioje situacijoje jaučiasi vaikas? Galiausiai, ar tokia motinystė pačiai mamai teiks laimę, kai matys vaiką, besišypsantį auklei, o ne jai. Tokiais atvejais reikėtų paklausti, ar karjera tiek verta? Savo vaikui esi vienintelė ir nepakeičiama, o darbe visada atsiras galinčių tave pakeisti.
Tačiau nedirbanti, vien vaikus auginanti moteris dažnai vaizduojama gana nepatraukliai: pavargusi nuo buities ir rutinos. Tai taip pat nedidina žavėjimosi motinyste.
Atidžiau pažvelgę į motinystę pamatysime, kad tai būdinga moteriai, besistengiančiai motinystę suderinti su karjera, siekiančiai visur suspėti. Tikrąją motinystę išgyvenanti moteris neatrodo suvargusi, priešingai, ji spindi vidiniu grožiu, ramybe. Žinoma, vien tik vaikelį auginanti mama neišvengs nei buities, nei rutinos, nei sunkių akimirkų, tačiau ji viską išgyvens daug ramiau nei moteris, auginanti vaiką ir kartu įtraukta į nuolatinės skubos ir įtampos sūkurį.
Šis skubėjimas ne tik iš mamos atima tikrąjį motinystės džiaugsmą, bet ir patį vaiką nuskriaudžia, atimdamas iš jo galimybę stebėti pasaulį. Kad galėtų normaliai vystytis, vaikas turi gyventi lėtesniu tempu. Pamatęs vabalą, turi jį tyrinėti 20 min. ir padaryti savo mokslinius atradimus. Galiausiai ir kelyje, kurį vienas įveiktum per 10 min., su vaiku užtrunki 2 val.
Atsidavus tik motinystei, lengviau išlaukti, sugebėti neskubėti. Be to, einant lėtai, ir pačiai pasaulis tampa gražesnis. Kai mano vaikas pirmą kartą pamatė sniegą, jam tai buvo stebuklas. Išgyvendama motinystę ir pati pradedi suprasti sniego bei kitų reiškinių, pro kuriuos praeitum neteikdama jiems didelės reikšmės, stebuklingumą.
Kadaise ir aš bandžiau suderinti motinystę su karjera. Tiesą sakant, sekėsi nekaip. Jeigu panyri į darbus, jautiesi skolinga vaikui, o užsibuvus su vaiku neramu dėl nebaigtų darbų. Tokia motinystė sunki, tad belieka kaip nors išlaukti, kol vaikas ūgtels iki darželinuko amžiaus, nes tik tada galėsi atsipūsti – „pasibaigė, išvargau“. Tai ne motinystė.
Kas labiausiai padėtų tvirtinti motinystės pamatus?
Viskas, nuo mažesnių iki didesnių dalykų. Teigiamas visuomenės požiūris, didesnis valstybės finansinis ir moralinis palaikymas bei dėmesys, artimo žmogaus padėka, mažesni reikalavimai namie. Daugelis mano, kad moteris, auginanti vaiką, tik sėdi namuose ir nieko nedirba. Tokiais atvejais belieka patarti mamoms iš tiesų kokią dieną nieko nedaryti, kad vakare matytųsi tikrasis rezultatas.
Moters darbas nėra įvertinimas, nes jo tiesiog niekas nemato. Tačiau tai vienintelis darbas, kur moteris yra nepakeičiama, tiesa, kol paauga vaikai. Jeigu vaikus auginančiai mamai bus keliami tobulumo reikalavimai, jeigu ji sieks namuose palaikyti idealią tvarką, laiku patiekti skanius pietus, ji tikrai bus pavargusi ir tik veršis į darbą, kuriame galėtų pailsėti, nes ten tokių reikalavimų jai niekas nekels. Taigi, jei nori, kad motinystė nekeltų jokio pasitenkinimo, apribok ja buitimi ir atmesk kūrybinį elementą.
Ir vis dėlto, kodėl ryžotės būti septynių vaikų mama?
Vaikai yra dovana, o kas nenori gauti daug dovanų? Kai manęs klausia, ar aš planavau turėti tiek vaikų, atsakau, kad vaikai yra neplanuojami, jie yra dovanojami. Gimus vaikams mūsų šeima tapo gyva, nuolat atsinaujinančia ląstele. Mes neišgyvename lizdo ištuštėjimo krizės ar nesugebėjimo „paleisti“ vaikų paauglių problemos: dažnai mamos nori paauglius visiškai kontroliuoti ir jais rūpintis kaip kūdikiais. Paleidi natūraliai, nes yra mažesnių vaikų, kuriais reikia rūpintis labiau.
Motinystės nereikia bijoti, juk neužsidarai visam gyvenimui namuose, kada nors vėl teks grįžti į darbą, realizuoti save kitose srityse. Priešingu atveju tapti vien tik namų šeimininke nėra viliojanti perspektyva: nei pati didžiuosiesi savimi, nei užaugę vaikai. Tikroji motinystė – tai trumpas, greitai pralekiantis žavus etapas.
