Daugelis jų praleido metų metus laukdami teismo: jokie formalūs kaltinimai jiems taip ir nebuvo pareikšti arba pritrūko įrodymų. Tie suimtieji, kurių kaltė jau buvo išnagrinėta ir įrodyta, nuteisti ir sėdi įkalinimo įstaigose. Kai kurie iš nuteistųjų buvo paleisti į laisvę, jų kilmės šalims sušvelninus bausmę. Pasigirsta apskaičiavimų, kad apie 60 asmenų, paleistų iš Gvantanamo, po paleidimo dalyvavo teroristinėje veikloje.
Tai nebūtinai rodo neapsižiūrėjimą nagrinėjant jų bylas: visuotinai žinoma, kad kalėjimai paprastai tarnauja ne tiek kaip perauklėjimo, kiek kaip ryšių užmezgimo ir pasidalijimo nusikaltimų technikomis mokykla.
Užtekdavo skundo
Kaip teigia terorizmo ekspertas Egdūnas Račius, kai kurie suimtieji Gvantanamo lageryje atsidūrė vien dėl to, kad buvo įskųsti priešiškų genčių ar klanų. Siekiant sulaikyti ir įbauginti kuo daugiau asmenų, jų bylos nebuvo kruopščiai tikrinamos. Yra liudijimų, kad už neva kolaboravimą su Talibanu Gvantaname buvo atsidūręs net antitalibaninio fronto kovotojas.
Kita grupė, atsidūrusi lageryje, galėjo būti įvairūs veikėjai, susiję su įvairiais separatistiniais ar valdžiai priešiškais judėjimais ir pabėgę iš savo kilmės šalių. Anot E.Račiaus, užtenka priklausyti tautinę savimonę išreiškiančiam uighūrų literatų būreliui, kad Kinijoje būtum įtariamas kaip liaudies priešas. Kaip nepriklausomybės šalininkai atsidūrė Afganistane ir ar tikrai jie mokėsi teroristinių veiksmų – kitas klausimas, kuris nebuvo iki galo ištirtas.
Gvantanamo kalėjime buvo pažeista daugybė žmogaus teisių: teisė nepatirti kankinimų, teisė į gynybą, sąžiningą teismą ir pan. Tuo tarpu, anot E.Račiaus, kuris kartu su D.Žalimu savo laikyseną dėl kelių Gvantanamo kalinių galimo perkėlimo į Lietuvą praėjusią savaitę pareiškė viešoje diskusijoje, kelias, kuriuo suimtieji pateko į Gvantanamą, priminė lietuvių ir kitų tautų trėmimą į Sibirą: užteko kaimyno skundo.
Paleistų Gvantanamo belaisvių liudijimai rodo, kad suimtųjų sužeidimai ir ligos buvo sistemingai ignoruojamos, todėl kai kuriems teko amputuoti galūnes, atsirado kitų rimtesnių ligų. Beveik visiems jiems reikalinga kvalifikuota psichologo pagalba – šie žmonės kelerius metus be teismo buvo kalinami toli nuo namų, kankinami ir žeminami lagerio prižiūrėtojų.
Plačiai pagarsėjo vadinamojo „waterboarding“ metodo naudojimas, kai suimtasis verčiamas prisipažinti, uždengus veidą ir pilant vandenį, taip imituojant skendimą. Net elementari higiena Gvantaname buvo prabanga – tualetinio popieriaus buvo duodama tik už ypač gerą elgesį. E.Račius pasakoja, kad, susipažindamas su buvusių kalinių liudijimais, jautėsi, lyg skaitytų „Dievų mišką“: žmonės į tikrą pragarą buvo siunčiami dėl neaiškių priežasčių ir nepateikus kaltinimų.
Daugelis buvusių kalinių jau buvo išsiųsti į savo kilmės šalis, tačiau dalis į jas grįžti negali. Už priklausymą valdžiai priešiškoms organizacijoms ar įtarimus tokiu elgesiu jiems gresia persekiojimas ir kankinimai. Akivaizdu, kad Gvantanamo belaisviai daug iškentė, tačiau ar Lietuva bus ta valstybė, kuri jų pasigailės? Kokia bus to kaina?
Už: proga prisiimti humanitarinę misiją
Neretai teigiama, kad Lietuva Gvantanamo kalinius priglausti pasisiūlė, jog įtiktų JAV ir, pasak E.Račiaus, „būtume amerikietiškesni nei patys amerikiečiai“. Tačiau, kad ir kokie būtų motyvai, pasiryžimas priimti buvusius Gvantanamo kalinius leistų Lietuvai parodyti, kad šalis yra pajėgi dalyvauti tarptautinėse misijose ir prisiimti atsakomybę anapus ribotų savo interesų.
Anot E.Račiaus, daug buvusių Gvantanamo kalinių nemoka nei skaityti, nei rašyti ir greičiausiai nebus girdėję, kur yra Lietuva. Vis dėlto jei jokia kita valstybė nepasiūlys prieglobsčio, jiems neliks kitos išeities. Net jei JAV sutiktų pačios priimti kai kuriuos buvusius belaisvius, daugelis jų greičiausiai nenorėtų gyventi valstybėje, kurios vėliavą kasdien matydavo ant savo budelių rankovių.
Svarbu pabrėžti, kad pagal tarptautinę teisę, kaip teigia D.Žalimas, žmonės negali būti importuojami ir eksportuojami. Tai, kad visos įkalintųjų žmogaus teisės buvo pažeistos, nesuteikia teisės jas toliau pažeidinėti. Jie turėtų patys pasiprašyti prieglobsčio Lietuvoje ir būti tikrinami kaip ir visi kiti užsieniečiai.
Lietuva priimtų tik keletą buvusių kalinių, todėl jų integracija į visuomenę, nors ir sudėtinga, nebūtų iš principo kitokia nei kitų pabėgėlių, kurie Lietuvoje atsiduria gelbėdamiesi iš karo zonų ir pan. Gali būti, kad konkrečių šalių piliečiai, atvykę į Lietuvą, nebūtų vieninteliai tarp pabėgėlių iš tų valstybių.
Buvusių Gvantanamo kalinių integracija į visuomenę būtų sudėtinga, bet, sėkmingai ją įgyvendinus, iš jos daug išmoktų ir Lietuva, ir tarptautinė bendruomenė. Svarbiausia – kad žmonės, kurių fundamentalios teisės jau kartą buvo taip sistemingai pažeistos, nebūtų stumdomi tarp jų priimti nenorinčių valstybių. Žinodami, kad alternatyvos – grįžti į juos persekioti ketinančias kilmės šalis arba – tai tik teoriškai įmanoma – persikelti į JAV, buvę sulaikytieji galbūt jaustųsi dėkingi Lietuvai ir, vertindami suteiktą galimybę, dėtų pastangas integruotis į jos visuomenę.
Prieš: Lietuva nepasirengusi
Visų pirma buvusiems kaliniams reikės vertėjų, gydytojų ir psichologų. Greičiausiai jiems prireiks parengti specialius integracijos planus. Po kelerių be teismo kalėjime praleistų metų jie gali būti kupini įniršio bei keršto, kalėdami galėjo išmokti nusikaltimų metodų, perimti priešiškumo „Vakarams“ idėjas. Dauguma Gvantanamo belaisvių buvo ir yra musulmonai, todėl tikėtina, kad, jiems atsidūrus Lietuvoje, didele tolerancija nepasižyminti visuomenė ir kai kurios žiniasklaidos priemonės tik ir lauktų, kol buvę kaliniai nusižengs ir sukels dar vieną skandalą.
Dėl krizės kilus spaudimui taupyti, valdžia greičiausiai būtų kaltinama švaistanti mokesčių mokėtojų pinigus integruoti užsieniečiams, kurie dargi buvo įtariami bendrininkavus teroristinėje veikloje. Mažai buvo apgalvota, kokiomis teisėmis buvę kaliniai gyventų Lietuvoje (gautų pabėgėlio statusą, politinį prieglobstį, laikiną leidimą gyventi Lietuvoje?..). Albanijai, kuri buvo kol kas vienintelė trečioji šalis (ne įkalintųjų kilmės šalis), priėmusi buvusius kalinius, JAV nepadėjo jų integruoti, todėl, anot E.Račiaus, šiuo metu jie skursta.
Buvusių sulaikytųjų priėmimas reikštų, kad JAV gali nesunkiai „parduoti“ savo atsakomybę. Pačios JAV neketina priimti buvusių kalinių, teisindamosi saugumo sumetimais, bet, anot ekspertų, čia gali slypėti ir kitas motyvas: gavę leidimą gyventi šalyje, buvę kaliniai tuoj pat galėtų paduoti JAV į teismą ir laimėti bylas, nes beteisystė, galiojusi Gvantaname, kaip diena nuo nakties skiriasi nuo JAV vidaus įstatymų. JAV nėra ratifikavusios daugumos tarptautinių žmogaus teisių konvencijų, todėl, gyvendami kitoje valstybėje, buvę kaliniai vargiai galėtų ieškoti teisingumo.
Apsvarsčius visus už ir prieš, matyti, kad Lietuvos politikai turi daug entuziazmo, bet nenumato reikalingų administracinių ir žmogiškųjų pajėgumų įvykdyti uždavinį, kurį ketina prisiimti. Be to, jau buvo sulaukta notos iš Kinijos, reiškiančios nepasitenkinimą galimybe, kad Lietuvoje prieglobsčio teise naudotųsi Kinijos piliečiai, kalėję Gvantaname.
Lietuvos žingsnis būtų akylai stebimas ne tik visuomenės, bet ir kitų valstybių. Buvę kaliniai metų metus turėtų Gvantanamo stigmą – mažoje šalyje net ir labai norėdami integruotis jie greičiausiai negalėtų nuslėpti, kaip joje atsirado. Todėl, jei rimtai ruošiamasi prisiimti atsakomybę už buvusius Gvantanamo lagerio gyventojus, pirmiausia reikėtų atsakyti, ne vien ar Lietuva gali juos priimti, bet ir ar galėtų tai padaryti kokybiškai.
Naujame „Atgimimo“ numeryje skaitykite:
Valdžios išlaidas viešosioms gėrybėms teks gerokai apkarpyti.
Ar naujoji apmokestinimo sistema padės surinkti valstybės biudžetą, o jei ne – kokių permainų Vyriausybės politikoje galime tikėtis jau artimiausiu metu ir kuo jos gali būti grindžiamos? Kodėl bristi iš krizės pasirinkta taupymo, o ne vartojimo skatinimo politika? Apie tai „Atgimimo” diskusijoje – Finansų ministerijos sekretorė Ingrida Šimonytė ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Rūta Vainienė. Kalbėjosi Džina Donauskaitė
Svarbiausia – aiškiai žinoti, ko nori iš gyvenimo
Be paskolų verslą plėtojanti Nomeda Sabeckienė pasigenda valdžios dėmesio verslo alternatyvoms. Stanislovo Kairio pokalbis.
Kiekvienas kloja savo lovą…
Tokius žodžius vienam dienraščiui yra pasakiusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kalbėdama apie reakciją į ekonominę krizę. Tačiau jos kolegos, rodos, keičia toną.