Rodos, jo visiškai nekankina noras išgarsėti, o po pasaulį jis keliauja (mokėsi ir gyveno Danijoje, dabar – Šveicarijoje) siekdamas vieno tikslo – išmokti kuo geriau groti. Galbūt todėl jo atliekama muzika atveria harmoningą pasaulį ir ypatingą jo švarą.
Su praėjusių metų Pažaislio muzikos festivalio dalyviu Povilu Bingeliu kalbėjomės likus vienai dienai iki jo išvykimo į Bazelį (Šveicarija).
Tėtis – Kauno valstybinio choro dirigentas, mama jau daug metų darbuojasi Kipro Petrausko memorialiniame muziejuje, nekeista, kad vaikai taip pat pasirinko muziką.
Taip, pradėjau groti nuo penkerių, paskui įstojau į J. Naujalio muzikos gimnaziją. Brolis Jurgis taip pat baigė tą pačią gimnaziją, vėliau J. Šimkaus konservatoriją, tačiau dabar su muzika neturi nieko bendra.
Aštuonerius metus grojau fortepijonu, bet devintoje klasėje kūrė fagoto klasę, ir pučiamųjų katedros vedėjas, kurio ansamblyje grojau, man pasiūlė pamėginti, nes besidominčiųjų fagotu buvo nedaug. Pabandžiau, mėnesį pavaikščiojau į pamokas, susižavėjau fagotu ir perėjau, nors tėvai nebuvo patenkinti mano pasirinkimu.
- Kuo sužavėjo fagotas?
Užbūrė garsas – ypatinga jo spalva. Kažkur esu girdėjęs, kad fagotu išgaunamas garsas pagal registrą yra labai artimas žmogaus balsui. Taip pat artimas violončelei, bet garso vibracija tokia kaip žmogaus balso.
Labai patiko fagotas, gal, kad buvo naujas, retesnis instrumentas, gal, kad pianistas nesijaučiau stiprus, bet į jį pasinėriau visas, labai daug grojau. Baigęs J. Naujalio gimnaziją įstojau į Muzikos akademiją, o po poros kursų pagal ERASMUS programą man pasiūlė pasimokyti Danijoje. Taigi išvažiavau, o ten – visai kitas požiūris į muzikantą.
- O koks tas požiūris?
Muzikantas itin gerbiamas. Tampa aišku, jog pas mus nėra gilių muzikinių tradicijų, nėra susiformavusių mokyklų, viskas daugiausia iš Rusijos. Kita vertus, jei patinka instrumentas, groti, tuomet pats ieškai, sieki savarankiškai. Danijoje – aukštesnis studentų lygis, bent pučiamųjų klasės, gal dėl to, kad jie turi kokybiškesnius instrumentus.
Kai pirmą kartą nuėjau į orkestro repeticiją, nustebau – visi pučiamieji derėjo, o studentai orkestrą noriai lanko. Ne paslaptis, kad mokantis Lietuvoje orkestras neretai būdavo tik prievolė, mat čia tarsi susiformavęs požiūris, jog orkestras – tai, kas liko nesugebėjusiam prasimušti solistui. O ten groti orkestre – didelė garbė, matyt, toks požiūris lemia, kad muzikantai susirenka stiprūs, groja noriai ir patiria pilnatvės jausmą.
- Teko pažinti kitą šalį. Ar pajutote, kad ir kultūrinis gyvenimas ten kitoks, o gal ne?
Iš tiesų kitoks, ne tiek daug festivalių. Kai atvažiavau į Lietuvą, labai nustebau: šitiek festivalių! Ten orientuojamasi ne į juos, o į nuolatinį kamerinį kultūrinį gyvenimą. Tarkim, vien Kopenhagoje yra trys simfoniniai orkestrai: Filharmonijos, Radijo (jis pagrindinis) ir Operos, taigi aukšto lygio koncertai vyksta nuolat.
- Taigi – Danija, tačiau dabar muzikuojate Šveicarijoje.
Pagal mainų programą išvykęs į Daniją po metų grįžau į Lietuvą. Vilniuje baigiau Muzikos akademiją ir vėl dvejiems metams išvažiavau į Daniją, nes dėstytojas pasiūlė sugrįžti, paskui dar vienerius metus ten gyvenau, nes turėjau įvairių kamerinės muzikos projektų. Paskui nuvykau į Šveicariją.
- Kodėl būtent į Šveicariją?
Dėl mokytojo. Turėjau magistro laipsnį, tad diplomo man nereikėjo, tačiau dar Lietuvoje mokydamasis daug gero buvau girdėjęs apie nepaprastą pedagogą Sergio Azzolini. Norėjau pas jį patekti ir anksčiau, bet tuomet toje aukštojoje mokykloje, kurioje jis dėstė, nebuvo stojamųjų egzaminų, fagoto klasė buvo pilna.
Berlyne jį netyčia sutikau grojantį viename restorane. Pagrojome kartu. Vėliau išsiunčiau dokumentus ir priėmė.
Taigi dabar esu Šveicarijoje, Bazelyje, jau antrus metus, įgijau dar vieną magistro laipsnį, groju dviejuose orkestruose – Bazelio kameriniame ir Bazelio simfoniniame.
- Dviejuose orkestruose? Bet juk Bazelis nėra didelis miestas?
Visai nedidukas, 150 000 gyventojų, ties Vokietijos ir Prancūzijos siena. Tačiau Bazelyje dvi Muzikos akademijos: toji, kurioje mokiausi aš, ir Senosios muzikos akademija, beje, pastaroji – garsiausia tokio profilio akademija pasaulyje.
Šveicarijoje – trys oficialios valstybinės kalbos: prancūzų, italų ir vokiečių, Bazelyje klesti vokiečių kalba.
- Įgijote antrą magistro laipsnį, pasimokėte pas gerą pedagogą, bet Šveicarijoje neatsibuvote?
Neatsibuvau pas mokytoją, nes Sergio Azzolini – ypatingas pedagogas, muzikantas, kurio neįmanoma įsivaizduoti įsprausto į kokius nors rėmus, žinoma, grojantis tik kaip solistas. Na, o temperamentu – tikras italas.
S. Azzolini kilęs iš Bolzano miestelio, kuris priklausė Austrijai, o po karo atiteko Italijai, nors italai nenori pripažinti, kad bolzaniečiai – italai, ir iš jų šaiposi, nes jie šneka itališkai su vokišku akcentu, o vokiškai – su itališku. Šiuo metu jis gyvena Berlyne, nes po skyrybų ten apsigyveno žmona su vaikais, ir jis nori būti arti vaikų.
Kai jis atvažiuoja, pamokų valandų nebeskaičiuojame, dažnai jis per pamokas dainuoja pagal ekspromtu sugalvotus savo žodžius.
- Turbūt pritariate ir Jūs, juk tėtis – choro dirigentas?
Dainininkas iš manęs nekoks, chore dainavau, bet nedaug, balsas neišlavintas, dabar ir į natą turbūt nepataikyčiau (juokiasi). Žinoma, dainavimas grojimui labai padeda, tačiau pučiamojo instrumento ekspresija slypi ore – nenutrūkstamoje oro srovėje, kurią valdo kvėpavimas, lūpos.
– Ar grojantį fagotininką gali ištikti kokia nors trauma?
Gali. Jei nepasirengęs grosi labai aukštame registre, gali plyšti lūpos raumuo. Man čia Lietuvoje vos taip nenutiko. Prieš Pažaislio muzikos festivalį repetavome tris valandas iš ryto, paskui – tris popiet, o paskui dar sutikau draugą, kuris groja Operos ir baleto teatre, tai ir vėl nutarėme pagroti. Štai tada pajutau, kad gali nekaip baigtis, nes grojau aukštame registre, o prieš tai buvau nedaug grojęs.
- Pažaislio muzikos festivalio koncerte buvo malonu ne tik jūsų, trijų muzikantų, klausytis, bet ir į jus žiūrėti: nestokojantys jaunatviškos jėgos ir entuziazmo, šypsantys, tačiau kartu santūrūs, rimti. Kaip vienas kitą atradote, kaip „susigrojote“?
Su pianistu Daumantu Kirilausku susipažinau tik prieš festivalį. Anksčiau buvau girdėjęs, kad jis – talentingas muzikantas, šešerius metus mokėsi Zalcburge pas vieną garsiausių pedagogų. O su Vytautu Sriubikiu pažįstami jau seniau, kai nuvykau į Bazelį, jis paskambino, nes ten jau gyveno. Susitikome, pradėjome kartu groti, gatvėje daug grojome.
- Gatvėje? Na, Lietuvoje nėra labai įprasta gatvėje girdėti profesionalius muzikantus.
Bazelyje yra nustatytos valandos, kada galima groti gatvėje, ir vienoje vietoje – tik iki 40 minučių, paskui reikia pereiti į kitą vietą. O grojančiųjų ten išties nemažai, daug Akademijos studentų groja, beje, muzikuoja visai ne dėl pinigų – svarbiausia groti, ten tokia atmosfera, didžiulė žmonių pagarba muzikantui.
- Na, bet mes vien apie muziką, o ką veikiate laisvalaikiu?
Groju, nes grodamas ir dirbu, ir pailsiu. Na, šiomis dienomis susidomėjau programavimu, ketinu sukurti mūsų Bazelio ansamblio svetainę.
- Bazelio, bet ne Lietuvos, kaip suprantu, Šveicarijoje ketinate dar pabūti.
Dar metus man leis pasimokyti Akademijoje, o paskui dairysiuos darbo, nebūtinai Šveicarijoje, tačiau iš ten, tarkim, ir Vokietija, ir Austrija – ranka pasiekiamos, nes nuolat bendradarbiaujame su kitų šalių muzikantais, su kuriais pažintys užsimezgė grojant Europos Sąjungos jaunimo simfoniniame orkestre.
- Kalbėjomės vien apie muziką. Ar ji vyrauja ir pokalbiuose su broliu, tėvais?
Kai susitinkame su broliu, apie muziką beveik nekalbame, tėtis taip pat man „nediriguoja“, anksčiau, kai dar mokiausi gimnazijoje, pasakydavo pastabų, patardavo.
- O sugrįžusį į Lietuvą mama turbūt visada kuo nors palepina?
Taip, iškepa obuolių pyragą, skaniausią, kokį teko kur nors valgyti.
