Kas ji – ši paslaptinga ir įtakinga moteris? Kaip ji atsidūrė Lietuvoje? Kas ją sieja su mūsų šalies politikais? Apie tai – pokalbis su pačia L.Lolišvili.
* * *
- Jūs garsėjate ne tik gydymu, bet ir politinėmis pranašystėmis. Gal jau žinote, kas bus kitas Lietuvos Prezidentas?
- Šiomis dienomis parašysiu tris laiškus ir įteiksiu trims garsiems Lietuvos žmonėms.
Atplėšę šiuos laiškus po penkerių metų, jie sužinos, kas bus kitas Prezidentas.
- Kokie garsūs žmonės pas jus lankosi?
- Kai blogai, ateina daug kas. Bet ne patarimų, o gydytis. Kai atvažiavau į Lietuvą, pirmiausia gydžiau vieną dabartinio užsienio reikalų viceministro Justo Paleckio sūnų. Tuomet ir paprašiau J.Paleckio, kad supažindintų mane su A.Brazausku. Pirmiausia pamačiau dabartinio premjero nuotrauką žurnale.
Buvo kokie 1987 metai. Dūriau pirštu į A.Brazauską ir pasakiau, kad jis bus pirmasis Lietuvos Prezidentas. Daugelis tuomet netikėjo, kad komunistų partijos sekretorių galėtų išrinkti Prezidentu. O aš kalbėjau: „Jis pasikvies mane į svečius ir pats pas mane ateis“.
Galiu parodyti jums vaizdo kasetę, kur politikai 2000-aisiais pas mane švenčia stačiatikių Naujuosius metus – A.Brazauskas, R.Paksas, A.Medalinskas.
O viskas prasidėjo nuo to, kai J.Paleckis perdavė A.Brazauskui mano prašymą. Iš pradžių A.Brazauskas pamanė, kad aš kokia būrėja, bet sutiko.
Tą patį vakarą Virgilijus Noreika pasikvietė mane į operą, bet aš niekada nevaikštau nei į kiną, nei į teatrą. Atsiprašiau V.Noreikos, kad turiu eiti pas A.Brazauską.
Vykstu į Turniškes ir galvoju: „Dieve, pirmasis sekretorius, o aš einu be saldainių, be gėlių“. Dievas sako: „Dovanok tai, ką rasi kišenėje!“ Paieškojau kišenėje ir radau kryželį – jį ir padovanojau A.Brazauskui.
Viską jam pasakiau: kad Prezidentu taps. Jis sėdėjo pasirėmęs ranka kaip toje nuotraukoje ir nenorėjo tikėti: „Akmenimis į mane mėto, o tu sakai, kad mane Prezidentu išrinks!“ Visai nepatikliai reagavo.
Praėjo kuris laikas. Aš buvau Paryžiuje. Man paskambina, kad A.Brazauskas išrinktas Prezidentu. Aš ir sakau: „Kaip man gaila to žmogaus, kuris buvo prieš jį: jis tuoj mirs“. Ir iš tikrųjų Stasys Lozoraitis netrukus mirė.
- Buvo kalbų, kad R.Paksas tiktai todėl taip ramiai laikėsi prieš rinkimus, jog jūs jam išpranašavote, kad Prezidentu tikrai taps jis.
- Seniai tai jam pasakiau. Buvau Kaune, gydžiau vieną ketvirtos stadijos vėžiu sergančią pacientę. Manęs ir klausia: „Pasakyk, kas po A.Brazausko bus Prezidentas – ar Vytautas Landsbergis?“
Tie žmonės, kurie klausė, buvo susiję su konservatorių partija. Sakau, išrinks ne V.Landsbergį, jis niekada netaps Prezidentu.
Sakau, išrinks žmogų iš Amerikos. Kai tą Dievas man pasakė, iki Valdo Adamkaus išrinkimo dar buvo ketveri metai.
Vėliau manęs klausia – kas bus po V.Adamkaus? Aš pasakiau – R.Paksas. Buvo 1996 metai.
Maždaug tada R.Paksas atėjo pas mane gydytis, jo būklė iš tiesų buvo bloga. Jis turėjo problemų dėl skrandžio. Tada visai jo nepažinojau.
Žiūriu, sėdi koridoriuje du žmonės. Kitiems savo lankytojams sakau: „Tas žmogus dabar galvoja, kad mirs. Ne, jis nemirs. Du kartus bus meras, du kartus premjeras, o paskui Prezidentas“. Man sako: „Na, ką tu – jis statybininkas ir lakūnas, koks iš jo Prezidentas!“
Kai Rolandas tapo Prezidentu, tie, kurie buvo girdėję tas Dievo pranašystes, neteko žado – juos tiesiog ištiko šokas.
Kai tada jam pranešiau jo ateitį, pats Rolandas man sakė: „Jūs klystate, aš ne Churchillis!“
R.Paksas prašė manęs, kad aš gydyčiau A.Medalinsko dukterį.
Trejų metų mergaitei ištino kojos ir ji negalėjo vaikščioti. Išgydžiau. Pasakiau, kad pagis per tris mėnesius.
Išpranašavau tada, kad A.Medalinskas išeis iš Rolando partijos. Jie nenorėjo tikėti. Tada jiems dar kartą pasakiau, kad Dievas sako, jog Rolandas bus Prezidentas. Sakiau jiems: „Galit manimi netikėti – tikėkit Dievą!“ Dabar jie tiki viskuo, ką aš sakau.
- Jūs tapote televizijos humoristinės laidos heroje, be kurios visai nemoka gyventi išrinktojo Prezidento R.Pakso žmona Laima. Kaip reagavote, pamačiusi save per televiziją?
- Labai verkiau, pamačiusi save toje laidoje. Raudojau net kelias dienas. Jie parodė mane kaip paprasčiausią kerėtoją, žmonių mulkintoją.
Aš tikrai neburiu nei kortomis, nei kokiais kitais būdais.
Nuo vaikystės turiu gydomųjų galių. Mano galios eina iš Dievo. Aš pranešu tik tai, ką man pasako. Jokiais burtais savo pranašysčių aš neskatinu.
- Kada jūs pagarsėjote už Gruzijos ribų?
- Labai greitai, kai tik pradėjau gydyti žmones.
Iš pradžių mane pakvietė tuomečio Leningrado „Žinijos“ draugija, paskui ėmė kviesti į Maskvą, kitus miestus. Kurį laiką dirbau Vaikų fondui.
- Kaip atsidūrėte Lietuvoje?
- Kai gydžiau žmones Maskvoje, mane susirado Vilniaus „Žinijos“ draugija.
Viena akla vienuolė Lietuvoje, pajutusi mano galią, pasakė, kad laiminga bus ta šalis, kurioje Lena gyvens. Ji pasakė, jog jai gaila Gruzijos, kuri išleido iš šalies tokią savo dukterį.
Kai atvažiavau į Vilnių, manęs paklausė, ar aš per dieną pajėgsiu priimti 20 žmonių. Pasakiau, kad priimsiu 100. Jie manė, kad vakare būsiu negyva.
Priėmiau 170 ir vakare dar galėjau šokti. Kiekvienam nustačiau diagnozę ir pasakiau, kuo jie sirgo per pastaruosius 20 metų.
Gruzija man buvo siūliusi mokėti laikraščiams pinigus, kad jie mane reklamuotų. Atsisakiau – man reklamos nereikėjo: pas mane gydytis ateinantys žmonės buvo vaikščiojanti reklama.
- Kada pirmąkart pajutote, kad turite galių padėti kitiems žmonėms?
- Mane išleido už vyro į Rustavį. Keisčiausia, kad keturis vaikus pagimdžiau visai be skausmo. Dirbau paprastus darbus – viešbutyje, kirpykloje.
Viena klientė, kuriai aš dažiau plaukus, labai nustebo ir paklausė: „Ar jūs karščiuodama dirbate?“ Kaitrą skleidė mano rankos.
Ta klientė buvo gydytoja. Ji ir nusivedė mane į onkologijos dispanserį pas vieną profesorių patikrinti mano galių. Tada man buvo 32-eji.
Tas gydytojas nustebęs konstatavo, kad mano abiejų rankų pliusinis polius. Normaliai, pasak jo, viena ranka rodo minusą, kita – pliusą. Jis pasiūlė pagelbėti vyriškiui, kuris negalėjo užmigti 22 dienas. Mano rankų jėga jam padėjo.
Tuomet aš buvau nuvesta pas onkologinius ligonius ir man pasiūlė jiems numalšinti skausmą. Jiems iš karto palengvėjo.
Man paskyrė vienuolika palatų ir aš ėmiau padėti gydytojams. Tas profesorius mano vyrui pasakė: „Jūsų žmona – ne žmogus. Ji nepaprasta!“
Kai man paaiškino, kas yra vėžys, pasisiūliau gydyti pirmos ir antros stadijos vėžį. Man to neleido. Nusijuokė, kad aš iš medikų atimsiu duoną.
Manęs prašydavo pagelbėti ligoniams po operacijų, kad aš savo rankų galia sustabdyčiau vėžio ląstelių vystymąsi.
Tada Rustavio vaikų poliklinikoje man davė penkis kabinetus.
Apie mano sugebėjimus parašė laikraštis.
Žmonės plūste plūdo. Milicija saugojo nuo pacientų, kad neišverstų poliklinikos sienų. Gydytojai nustatė, kad vanduo, kurį aš apdoroju savo rankų galia, keičia savo struktūrą.
Italijoje ir Maskvoje man išdavė diplomus, kad aš iš tikrųjų sugebu tai daryti.
Gydydama Rustavyje, aš išgirdau Dievo balsą, kad už gydymą negaliu imti pinigų, nes tada neteksiu vieno sūnaus.
Visus savo pinigus, kuriuos kada nors esu gavusi, pervedžiau vaikų fondams, labdaringoms organizacijoms. Net kvitus turiu.