Viskas per tą nelemtą „Leo LT“. Valdžia ir elektra susimaišė. Komunizmas, kaip sakyta anais laikais, yra sovietų valdžia plius visos šalies elektrifikacija. Gediminas Kirkilas tai prisimena ir pats yra panašiai deklamavęs. Dabar – daro. O A. Siaurusevičius nukentėjo.

Socdemai vėl laimėjo valdžios vietas, nelaimėdami Seimo rinkimų. 2001-aisiais ekskomunistų partiją į valdžios olimpą ištempė populistinis tų rinkimų naujadaras – Naujoji sąjunga. 2004-aisiais socialdemokratai išlaikė valdžios svertus, pasikvietę į valdančiąją koaliciją kitą naujadarą – Darbo partiją.

Dabar socialdemokratų gelbėtojai – Tautos prisikėlimo partija. Su ja LSDP (ir tikrai ne tauta) gali sėkmingai prisikelti naujam valdžios sezonui. Prisijungę lengvai pajungiamą Darbo partiją – pusiau ištirpusį, nuvarvėjusį ano sezono politinį besmegenį su nukritusia nosimi-morka, - Arūno Valinsko prisikėlėjai ir G. Kirkilo socialdemokratai galės suformuoti šiame Seime didžiausią koalicinį politinės traukos centrą.

Politiniu atžvilgiu Tautos prisikėlimo partija yra gana didelis (Seimui) ir naudingas (ne tautai) niekas. Tai ne politinis, o antipolitinis darinys. Tai partija, sulipdyta iš visuomenės nepasitikėjimo partijomis. Šiandien už tokį daiktą, kaip ir už TV herojų Viktorą Uspaksichą noriai balsuoja „televizijos rinkėjais“ sparčiai virstantys televizijos žiūrovai.

Vladimiras Laučius:
Liberalų frakcijos buvimas Seime teikia vilties, kad Talibano nuotaikos ir taisyklės nebus Lietuvoje lengvai primetamos, kaip jas mėgino primesti kai kurie dešinieji, „darbiečiai“ ir a.a. „valstiečiai“.
Lauras Bielinis rašo savo knygoje „Visuomenė, valdžia ir žiniasklaida“: „Lietuvoje žiūrovas/skaitytojas dažniausiai žiniasklaidą traktuoja kaip kontrpolitiką <...> Žiniasklaida visuomenei tampa viltinga paskutiniąja atrama <...> iš įvykių atspindėtojos tampa neturinčiu politinės ideologijos valdžios kritiku, veikiančiu ... ganėtinai tikslingai konkretaus adresato atžvilgiu, šitaip ir toliau palaikydama viltingą iliuziją, esą žiniasklaida gali padėti išspręsti eilinio piliečio problemas“.

Žodį „žiniasklaida“ reikėtų šiuo atveju ir patikslinti: televizija. Ji labiau nei kuri nors kita informavimo priemonė nutrina ribą tarp politinės realybės ir butaforijos, tarp pramogos ir tikrovės. Gera vaidyba ir žvaigždiškumas čia absoliučiai nusveria geras idėjas, darbus ir politinę kompetenciją.

Vladimiras Laučius:
Naujajame Seime išties turėtų daugėti gaivaus ir neprigadinto oro, kurio taip stigo praėjusios kadencijos metais. Pirmiausia todėl, kad galų gale gavo, ko nusipelnė, Kazimieros Prunskienės ir Artūro Paulausko partijos.
L. Bielinio aprašyta situacija pasinaudojo ir V. Uspaskichas, pasivertęs pramoginės žiniasklaidos personažu, vadovaujančiu „nepartinei partijai“ bei siūlančiu „antipolitinę politiką“, ir A. Valinskas. Kontrpolitika abiem atvejais sumaniai pakreipta politiniais – valdžios siekimo – tikslais. Šįmet aplodismentai A. Valinskui: verslo projektas „TPP“ pasiteisino.

Vadinamajai šoumenų partijai galima pažerti daug kritikos – ir dėl jos antipolitinės prigimties, ir dėl odiozinių personažų, kuriuos vadinti „tautos atstovais“ net neapsiverstų liežuvis, ir dėl kitų dalykų. Tačiau TPP vis dėlto yra (na, tebūnie truputį) pažangesnis daiktas nei ankstesnių rinkimų naujadarai – NS ir DP.

Tai tikrai nesuteikia pagrindo objektyviai džiaugtis šios partijos rezultatais, tačiau leidžia įžvelgti bent jau šiokių tokių privalumų naujos sudėties populistiniame Seime. A. Valinsko ir jo partijos įkūnytas populizmas tampa lyg ir šiek tiek protingesnis, lyg ir truputį išvaizdingesnis už NS ir DP personažų sukurtą bjauroką Seimo paveikslą.

Naujajame Seime išties turėtų daugėti gaivaus ir neprigadinto oro, kurio taip stigo praėjusios kadencijos metais. Pirmiausia todėl, kad galų gale gavo, ko nusipelnė, Kazimieros Prunskienės ir Artūro Paulausko partijos. NS ir VLS pralaimėjimas daugiamandatėje rinkimų apygardoje yra viena svarbiausių šių Seimo rinkimų žinių.

Vienmandatėse rinkimų apygardose gavo į kaulus ir du perbėgėliai-hibridai – pusiau socialliberalai, pusiau „valstiečiai“ Artūras Skardžius ir Gediminas Jakavonis. Gelbėjosi iš socialliberalų duobės ir pateko į „valstiečių“ skerdyklą. Juodkrantėje liūdnai pagarsėjęs Rolando Zujevo vagonėlis dabar galės pasitarnauti simboliniu katafalku gausiems „valstiečių“ ir socialliberalų politiniams kūnams.

Vladimiras Laučius:
Politiniu atžvilgiu Tautos prisikėlimo partija yra gana didelis (Seimui) ir naudingas (ne tautai) niekas. Tai ne politinis, o antipolitinis darinys. Tai partija, sulipdyta iš visuomenės nepasitikėjimo partijomis.
Kita svarbi šių rinkimų žinia – dviejų liberalų partijų patekimas į Seimą. Kad 5 proc. barjerą įveiks ir LiCS, ir liberalsąjūdiečiai, atrodė mažai tikėtina. Daugelis ekspertų kritikavo liberalus už tai, kad jie nesugebėjo susijungti prieš rinkimus. Tačiau Artūro Zuoko ir Eligijaus Masiulio vadovaujamos partijos pergudravo visus: abi pateko į Seimą ir dabar, jei nuspręstų jungtis, turėtų nemažą parlamentinę frakciją.

Tai, kad Seime turės įtakos liberalai, vertintina kaip teigiamas šių rinkimų padarinys. Tradicinėms liberalizmo vertybėms besistengiančios atstovauti partijos suteiks šiek tiek politinės sveikatos ir idėjinio artikuliuotumo neaiškios ideologinės krypties darinių vis užtvindomam Seimui.

Maža to, kai kurių partijų komjaunuoliški aktyvistai, negalintys pasigirti nei savo kultūra, nei išprusimu, nei politine kompetencija, pastaruoju metu užsimojo tvarkyti visuomenės gyvenimą moralistiniais auklėjamaisiais įstatymais. Liberalų frakcijos buvimas Seime teikia vilties, kad Talibano nuotaikos ir taisyklės nebus Lietuvoje lengvai primetamos, kaip jas mėgino primesti kai kurie dešinieji, „darbiečiai“ ir a.a. „valstiečiai“.

Galiausiai konservatorių pergalė ir neblogi TT rezultatai liudija veikiau padidėjusį socialdemokratų pasirinkimo diapazoną nei buvusios Seimo opozicijos galimybes perimti valdžią iš LSDP. Tėvynės sąjungai sunkiai sektųsi tartis su „Tvarka ir teisingumu“. Ir Vytautas Landsbergis neleistų šito daryti, ir „tvarkiečiai“ tokia perspektyva nesidžiaugtų, ir „valstybininkai“ padarys viską, kad konservatorių ir „tvarkiečių“ tandemas neatsirastų.

Savo ruožtu A. Valinsko partijos sutvirtinti ir pagražinti socialdemokratai gebėtų pritraukti į savo kompaniją, reikalui esant, it TT, ir TS-LKD – nelygu konjunktūra. Nepamirškime dar liberalų, dalis kurių iki šių rinkimų buvo valdančiojoje koalicijoje.

O jei socialdemokratai jaučiasi prisidirbę valdžioje tiek, kad net premjero posto nebesinori, tai galima juk šį postą laikinai atiduoti kam nors kitam. Kad ir Andriui Kubiliui. Šildymo sezonas artėja, biudžeto deficitas ritasi prie 3 proc. BVP, tad gal ir verta būtų, privirus košės, išlaukti krūmuose, kol tauta dėl visų blogybių kaltins kurį nors ne Kirkilą.