Kodėl Lietuva pasaulio literatūroje vis dažniau paminima kaip mistinio blogio šalis?
Kaip atsiranda tokie keisti lietuvių suvokimai?
Atsakymų į tokius klausimus „Lietuvos ryto“ žurnalistė pabandė ieškoti kalbėdamasi su mokslininkais, žmonėmis, susijusiais su valstybės įvaizdžio formavimu, turizmo verslu, svečių iš užsienio priėmimu.
Dabar Lietuvos kino teatruose rodomas naujausias, trečiasis, filmas „Raudonasis drakonas“, kuriame aktorius Anthony Hopkinsas vaidina žmogėdrą intelektualą. Užpernai, po antrojo filmo „Hanibalas“, jo pagrindinis veikėjas JAV buvo išrinktas didžiausiu piktadariu pasaulio kine.
Tačiau abu šie filmai nė iš tolo neprilygo 1991-aisiais penkis „Oskarus“ pelniusio „Avinėlių tylėjimo“ šlovei. Visi filmai sukurti pagal Thomo Harrio trilogiją apie Hanibalą Lekterį – vieną baisiausių žmogžudžių šiuolaikinėje literatūroje.
1999-aisiais išleistoje knygoje „Hanibalas“ autorius šiam personažui suteikė tautybę bei biografiją. Atidesni filmo „Hanibalas“ žiūrovai tai irgi galėjo pastebėti.
Ten parodomas FTB bylos, skirtos Hanibalui Lekteriui, viršelis, kuriame matome keturias eilutes: gimimo data – 1938-ieji, gimimo vieta nežinoma, spėjama gimimo vieta – Lietuva.
Knygoje „Hanibalas“ pagrindinis veikėjas skrenda iš Florencijos į JAV. Lėktuve užkandęs savo atsinešto maisto, jis susapnuoja košmarą apie vaikystę.
Sapne 6 metų Hanibalas gyvena su tėvais ir jaunesniąja sesute Miša šeimos dvare prie Vilniaus. Jo tėvas – lietuvis kunigaikštis, o motina turi itališko kraujo arba yra italė. Tarp jos protėvių – garsios aristokratų Visconti, Machiavelli, Giuliano šeimos.
Minima ir Bevisangue pavardė – ją turėjo XII amžiaus legendinis italų vampyras. Veiksmo laikas peršoka į 1944- uosius. Sapnuodamas Hanibalas Lekteris mato, kaip į dvarą užklysta dezertyrai. Jie nužudo tėvus, o vaikus uždaro į tvartą.
Išbadėję kareiviai iš pradžių bando valgyti pasigautą elnią, bet šis labai liesas, ir jau po kelių dienų maisto vėl pritrūksta.
Tada dezertyrai nutaria pradėti valgyti vaikus. Užėję į tvartą, jie iš pradžių apčiupinėja Hanibalą, bet šis pasirodo per liesas, ir išsineša Mišą. Hanibalas velkasi įsikibęs į seserį, ir uždarant duris jam sulaužoma ranka.
Po kiek laiko jis sapne išgirsta, kaip kapojamas sesers lavonas, ir meldžiasi, kad dar kada nors išvystų Mišą. Vėliau pamato savo sesers pieninius dantis išmatų duobėje.
Pabėgęs Hanibalas atsiduria Anglijoje, vaikų namuose. Ten jo niekas nemyli ir sulaukusį 16 metų išmeta į gatvę. Jam pavyksta išvykti į JAV ir ten įgyti išsilavinimą.
Recenzentų manymu, knygos autorius šiais košmarais bando paaiškinti, kodėl Hanibalas Lekteris tapo žudiku maniaku. Kriminologai ir psichiatrai žino, kad maniakinis polinkis į nusikaltimus dažnai atsiranda žmonėms, vaikystėje patyrusiems baisių dvasinių traumų.
Hanibalas Lekteris tarsi bando keršyti už seserį pagal principą „akis už akį“. Iš žmogienos gamindamas gurmaniškus patiekalus, žmogėdra, matyt, mėgina sau įrodyti esąs geresnis negu tie dezertyrai.
Vėliau jau į kalėjimą pas baisųjį daktarą atvykusi policijos akademijos kursantė (filme „Avinėlių tylėjimas“ ją vaidina Jodie Foster) tokiame liguistame pasaulyje užima prarastos sesers vietą.
Šių vienų garsiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių gerbėjai gausiuose internetiniuose puslapiuose iki šiol kritikuoja autoriaus bandymą aiškinti Hanibalo Lekterio elgesį. Jų nuomone, visa ši istorija, nors ir pateikta kaip sapnas, labai jau nutolusi nuo realybės.
Be kita ko, jie pastebi, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Lietuvoje nebuvo aristokratų titulų, o moliūgai mūsų šalyje neprinoksta.
Daugelis šį sapną sieja su Thomo Stearno Elioto poema „Bevaisė žemė“, kur herojus sako: „Aš – ne rusas, aš iš Lietuvos, taigi aš vokietis“. Bet tai – tik spėjimas.
Dar viena galimų versijų, kodėl žmogėdra įvardytas lietuviu, – tai Prospero Merimee novelės „Lokys“ įtaka. Šis Lietuvą kaip paslaptingą kraštą vaizduojantis kūrinys iki šiol yra kai kurių Prancūzijos mokyklų privalomoje programoje.
Th.Harrio kūrybos gerbėjai piktinasi, kad po dvylikos metų nuo pirmųjų sėkmingų knygų Hanibalas Lekteris iš mistinės būtybės, blogio įsikūnijimo, virto paprastu psichopatu su konkretizuota praeitimi ir motyvuotu elgesiu.