Pirmos dienos Belgijoje buvo tiesioginė to žodžio prasme tragiškos… mane su draugėmis išskirstė po skirtingus bendrabučius ir likome vienos kaip pirštas svetimoje šalyje. Tikriausiai tuomet nei nebūčiau pagalvojusi, kad su ašaromis prasidėjęs mūsų gyvenimas ten virs mažyte PASAKA...
Jau bėgant antrai savaitei supratome, kad laikas, praleistas Belgijoje, bus nepamirštamas… Prasidėjo tikras studentiškas gyvenimas, apsuptas įvairiausių tautybių žmonių. Draugų, o gal teisingiau, pažįstamų, kiekvieną dieną tik daugėjo. Kadangi mes visos (trys) tikrai nebuvome baisios, nepasikuklinsiu ir pasakysiu, kad ir Lietuvoje dėmėsio niekada netrūko, ten mes buvome tikros karalienės. Kiekvieną dieną tik ir girdėdavome, kokios mes gražios ir nuostabios. Tai netgi pradėjo atsibosti! Gal dėl to atkreipiau dėmėsį į JĮ.
Tai buvo gražus, ramus vaikinas sėdintis toje pačioje auditorije. Po kelių dienų sužinojau, kad tai suomis (gal dėl to toks ramus). Iš pradžių buvome eiliniai grupiokai, mokslo draugai. Vėliau ėmiau pastėbėti, kad jo žvilgsniai į mano pusę vis dažnėjo, noras būti kuo arčiau - taip pat. Kiekviename vakarėlyje jis „netyčia“ atsidurdavo šalia ir šalia. Protas suvokė, kad tai negali niekur nuvesti. Lietuvoje manęs laukia žmogus, aš negaliu jo išduoti… Dėja… protas pasirodė silpnesnis už širdį…
Nepastebėjau, kaip vis dažniau ir dažniau laiką praleisdavome kartu. Vis dažniau ir dažniau atsidurdavome šalia, „atsitiktiniai“ prisilietimai vis dažnėjo.
Vieną vakarą bendrabutyje vyko vakarėlis. Galvojau, kad tai bus tik dar vienas pašėlęs studentiškas vakarėlis, bet jis buvo kitoks… Išgeriau tikrai nedaug, pora taurių Martinio, bet tikriausiai to užteko, kad protas išsijungtų ir širdis atsivertų. Netrukus pajutau žmogaus šilumą šalia, pakėliau akis - JIS. Pradėjome kalbėtis….šokti….. artėti. To artumo giliai širdyje troškau jau seniai, įsivaizdavau tą akirmirką, bet negalvojau, kad ji bus tokia nereali. Tokios aistros dar nebuvau jautusi ir dabar (po tiek praėjusio laiko) galiu pasakyti, kad ir nebepajusiu…
Atrodė, kad susiliejome į vieną… išnyko visi tarpkultūriniai skirtumai… kalbos barjeras… išnyko viskas… nebegalėjau savęs sustabdyti, o gal net ir nesistengiau. Buvo per daug gera, kad žmogaus valia galėtum to jausmo atsisakyti…
Nuo to karto nebeatsispirdavome vienas kito artumui… bučiniams… prisilietimams. Jis sakė, kad manyje rado viską, ko kada ieškojo merginoje. Mane tokie žodžiai tik dar labiau nešė į jausmų jūrą ir į neišvangiamą skausmą…. Vis bandžiau sau kartoti: tu ten tik pusei metų, viskas baigsis, viskas baigsis!!! Deja, pamačius JĮ savo žodžių nebeprisimindavo (tikriausiai reikėjo užsirašinėti), pamiršdavau ir savo protą….
Laikas bėgo kaip nekęsdamas mūsų. Vienas mėnuo keitė kitą. Mokslai baigėsi, atėjo paskutinė savaitė. Ją prisimenu kaip gražiausią, bet kartu ir juodžiausią savaitę savo gyvenime. Gaudžiau kiekvieną JO prisilietimą… kiekvieną bučinį… kiekvieną švelnų žodį…
Iki skausmo žinoma tiesa - kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Galiu tik pridėti: kas turi labai gražią pradžią, turi ir labai skausmingą pabaigą.
Atėjo išvykimo diena. Net negaliu prisiminti, kaip tiksliai viskas vyko. Viską prisimenu kaip per miglą, skausmo miglą. Žinau, kad buvo didžiulė lagaminų kruva, didelis šurmulys ir traukinių stotis.
Aš stoviu atsisukus į JĮ, Jis žiūri tiesiai į mane… abu suvokiame, kad tai paskutinis sykis, kai matome vienas kitą. To skausmo, kurį jaučiau savo širdyje, nelinkėčiau ir pačiam didžiausiam savo priešui… mano širdis buvo perplėšta į dvi dalis, atrodo, net girdėjau, kaip ji pamažu plyšta. Gerklėje stūksojo toks gniužulas, kad nežinojau, kaip ištarti paskutinius žodžius… PASKUTINIUS žodžius!!! Ką pasakyti žmogui, su kuriuo praleidai gražiausius savo gyvenimo 6 mėnėsius ir kurio niekada nebepamatysi? Visi žodžiai strigo gerklėje… Negirdėjau savo minčių, girdėjau tik, kaip daužosi plyštanti širdis, išgirdusi atvykstančio traukinio garsą.
Drebančiomis kojomis įlipau į vagoną, net nežinau, kaip tai padariau, nes akys matė tik JĮ…. Gniužulas gerklėje sprogo ir ištariau atsisveikimo žodžius - Aš niekada TAVĘS nepamiršiu. Vagono durys užsidarė.
Tikriausiai iškilo klausimas, kodėl viskas turejo baigtis, jei viskas buvo taip gražu… abu labai aiškiai supratome, kad bendros ateities negali būti… jis išvyko į Kiniją (tikriausiai toliau sugalvoti nebegalima). Aš turėjau pabaigti savo mokslus Lietuvoje, ir manęs juk lauke žmogus, su kuriuo mačiau savo ateitį ir su kuriuo vis dar esu.
Mano paskutiniai JAM ištarti žodžiai buvo tiesa… nuo to laiko praėjau jau 4 metai!!! 4 metai!!! O aš viską prisimenu taip ryškiai... taip aiškiai. Prisimenu kiekvieną kartu praleistą minutę, kiekvieną prisilietimą, nenusakomą aistrą ir nežmonišką skausmą.
Štai ir vėl ašaros akyse... skausmas dar vis širdyje...
