Išsipildžiusi svajonė
Lilijanos karjera buvo trumpa, bet iš tiesų svaiginanti. Vos užlipusi į sceną ji tapo legenda, nes iki tol mūsų šalyje niekas nedainavo melodingų užsienietiškų šlagerių.
Lilijana juokiasi, kad į sceną ją pastūmėjo paikumas. „Visą laiką man norėjosi padaryti kažką ypatingo. Tuomet mokiausi Politechnikos institute. Vienoje meno saviveiklos peržiūroje su kurso draugu sudainavome gražų vokišką šlageriuką“, – prisimena dainininkė.
Publika liko sužavėta – pora scenoje atrodė puikiai, gražūs balsai, ir dar dainavo vokiškai! Duetui plojo ne tik žiūrovai, bet ir instituto estradinio ansamblio meno vadovas, vėliau prisiviliojęs Lilijaną į ansamblį. Tačiau su šiuo ansambliu jaunoji atlikėja sudainavo tik vienąsyk. To vienintelio koncerto metu Lilijana krito į akį kito Lietuvos estradinio orkestro vadovams, kurie ją tuojau pasikvietė.
Netikėtai didžiojoje scenoje atsidūrusi ir publikos numylėtine tapusi Lilijana jautėsi kaip žuvis vandenyje. Juk ji visada to troško. Moteris prisimena, kaip dar prieš prasidedant muzikinei karjerai ji pildė viename naujametiniame žurnalo numeryje spausdintą testą. „Ten buvo klausiama, kokios svajonės išsipildymo labiausiai norėtumėte kitais metais, – prisimena Lilijana. – Tuo metu buvo rodomas filmas apie žinomą dainininkę Lolitą Torres, tad aš ir pagalvojau: „Dieve, o kad ir aš taip kaip ji bent kartelį galėčiau ant scenos šalia didelio orkestro pastovėti“.
Nevengdavo trumpų suknelių
Lilijana be vargo dainavo keliomis užsienio kalbomis. Jai pasirodžius scenoje, meilės žodžiai liedavosi ispaniškai, vokiškai, prancūziškai. „Dabar jau gal pasikuklinčiau įvairiomis kalbomis dainuoti, o jaunystėje juk drąsos netrūksta“, – nusijuokia ji. Anksčiau atlikėjus dainuojant tik lietuviškai ar rusiškai girdėję žiūrovai koncertų salėse sukeldavo tikrą aplodismentų audrą.
Lilijana vargiai prisimintų koncertą, kuriame jai nebūtų tekę kartoti dainų po kelis kartus.
Tačiau jaunoji atlikėja publiką žavėjo ne tik negirdėtomis dainomis, bet ir tuo, kaip jas atlikdavo. Į sceną Lilijana nebijodavo užlipti vilkėdama trumpomis suknelėmis, nesivaržydavo ir pašokti į taktą. „Prisižiūrėjusi, kaip dainuodama atrodo L.Torres, norėjau pakartoti jos repertuarą ir azartą scenoje. Mūsų šalies atlikėjai turėjo puikius balsus, tačiau dainavo akademine maniera, susidėję rankas ant krūtinės“, – pasakoja estrados pradininkė.
Sėkmė jaunajai dainininkei galvos neapsuko. Lilijana suprato, kad profesionaliems atlikėjams neprilygs. „Paklausiusi savo pirmųjų įrašų, tiesiog išsigandau: vokalas neparuoštas, kvėpuoju netinkamai. Atrodė, kad į balių tiesiai iš laivo atėjau“, – pasakoja ji. Kritiškai Lilijanos muzikinę karjerą vertino ir dauguma jos kolegų. „Vis atrodydavo, kad jiems manęs besiklausant dantis pradeda skaudėti“, – juokauja dainininkė.
Pusė metų ligos patale
Scena, linksmi šlageriai, publikos dėmesys – rožinė Lilijanos karjeros pusė. Tačiau buvo ir kita – ne tokia išsvajota ir lengva: po kelis mėnesius trunkančios gastrolės, nuolatinis nuovargis, kartais pranykstantis balsas.
Kartą Kaliningrade, vėlyvą rudenį koncertuodama lauko estradoje, Lilijana susirgo. Tačiau sugrįžus į Kauną pasveikti jai neleido kiti suplanuoti koncertai. „Marijampolėje prieš lipdama į sceną pasimatavau temperatūrą – buvo 39 laipsniai. Padainavau – ir atguliau į patalą“, – pasakoja ji.
Ligoninėje dainininkė praleido pusę metų, nes peršalimas išsivystė į sąnarių uždegimą. „Turėjau iš naujo mokytis vaikščioti, po komplikacijų sąnariai visiškai išėjo iš rikiuotės“, – prisimena ji. Liga pertraukė pusantrų metų trukusią sėkmingą Lilijanos muzikinę karjerą. Supratusi, kad durys į sceną jai užsivėrė ir greičiausiai niekuomet nebeatsidarys, dainininkė ilgai liejo ašaras. „Kartą, dar gulint ligoninėje, per radiją transliavo Editos Pjechos koncertą. Įsikniaubiau į pagalvę, verkiau ir verkiau, kad niekada nebegalėsiu dainuoti“, – pasakoja moteris.
Be scenos likusiai dainininkei gyvenimo džiaugsmą grąžino šeima, viena po kitos gimusios dvi dukrelės. „Tiesa, radijuje dar padariau kelis įrašus, bet jau buvo nebe tas. Vėliau mane įsuko buitis ir kasdieninė rutina“, – aiškina Lilijana. Netrukus ji susirado darbą bibliotekoje, pradėjo dainuoti keliuose etnografiniuose ansambliuose.
Naftalino karta?
Lilijana nesijaučia užmiršta publikos. Į kokį miestą ar miestelį benuvažiuotų, pasiklausyti jos atliekamų dainų suguža pilnos salės. Tačiau dainininkė kukliai vertina savo populiarumą. „Iki šiol stengiuosi laikytis už borto, nors kojos praktiškai teliūskuoja vandenyje“, – šypsosi ji.
Gerbėjų mylima atlikėja visai kitaip vertinama radijo stočių vadovų. Keliasdešimt lietuviškos estrados pradininkės įrašų sukaupęs visuomeninis radijas jų niekada netransliuoja. „Visą mūsų kartą ištiko toks likimas. Mums sakoma, kad „naftalino niekam nereikia“, ir tuo viskas baigiasi“, – pasakoja ji.
Praeityje gerbėjų dievinta dainininkė vieną po kito vardija kitų po jos ant scenos užlipusių estrados dainininkų vardus ir pavardes. „Visa mūsų plejada tarsi ištrinta iš estrados istorijos. Mūsų kartą vadina naftalinu, tačiau aš su tokiais žodžiais nesutinku“, – nusivylimo neslėpė Lilijana.
Tai, kad ji nepanaši į naftalininę senolę, Lilijana bandė įrodyti sutikusi dalyvauti praeityje žinomų estrados žvaigždžių televizinėse varžytuvėse „Švieski man vėl“. Jos moteriai suteikė naujų jėgų. „Pati niekada nebūčiau pasisiūliusi, tačiau organizatoriai mane susirado ir įkalbėjo dalyvauti“, – šypsosi ji.
Po ilgos pertraukos didžiojoje scenos vėl atsidūrusi atlikėja iš baimės ar jaudulio nedrebėjo. Tačiau Lilijana apgailestauja, kad koją jai ir vėl pakišo liga. Vos pradėjusi dalyvauti projekte moteris susirgo gripu. „Aišku, stengiausi kuo geriau pasirodyti, bet dainavimas ir energija sergant toli gražu ne tokie, kokie galėjo būti“, – dėsto ji.
Nepanaši į pensininkę
Šiandien Lilijana – tiesiog pensininkė. Tačiau kitaip nei dauguma bendraamžių ji nesėdi namie, o aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, vadovauja pačios įkurtam senjorų klubui „Salve“. Į jį susirinkę garbaus amžiaus žmonės neverkšlena dėl problemų ir nesidalija tolimais prisiminimais, o intensyviai rūpinasi savimi.
Kiekvienas norintis senjoras gali lankyti jogos pratimus ar mokytis sveikos gyvensenos, velti iš vilnos ar siūti skiautinius, piešti dailės būrelyje ar dainuoti folkloro ansamblyje.
Septyniasdešimt ketverių metų moteris tik guviai šypsosi paklausta, kaip suspėja viskuo pasirūpinti. „Kaip čia nespėsi, jei reikia? Visą gyvenimą norėjau žmonėms teikti džiaugsmą ir parodyti, kad net senas žmogus gali būti energingas ir gyvybingas “, – paaiškina ji.
