- Neįžvelgiu didelių sėkmių ar nesėkmių. Matyt, reikėtų laikyti sėkme tai, jog kai kuriems dabartiniams šios partijos lyderiams dėl tam tikro moralinio nusiteikimo ir moralės politikoje suvokimo užteko ryžto pasitraukti iš „motininės“ partijos ir sukurti formalią partinę organizaciją.
Nesėkmė ta, kad nepasitvirtino lūkesčiai dėl šios partijos politinių perspektyvų. Sukurti partiją yra viena, o sutelkti rinkėjų paramą ir partiją įtvirtinti – kas kita. Manau, pasitikėjimo LS sėkla Lietuvoje yra menkiau sudygusi nei pasitikėjimo Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) sėkla.
Manau, lauktinos LiCS iniciatyvos mėginti telkti liberaliąsias jėgas, susijungti. Laimėtų ne tik LiCS ar LS – laimėtų Lietuvos žmonės.
- Ar LS būdingas koks nors ideologinis išskirtinumas?
- Tam tikras principingumas santykyje su politikos moralumu. Tai ir lėmė dviejų skirtingų partinių organizacijų atsiradimą.
Manau, liberalsąjūdiečiai „paslydo“, rinkdamiesi partijos vėliavą, lyderį. Petras Auštrevičius, kalbant apie partinės organizacijos perspektyvą, nepateisino vilčių. O juk kuriant partiją, lyderis turi būti ryškus – net, sakyčiau, „nutrūktgalviškas“. Diplomatinis santūrumas nelabai padeda.
Partija taip ir gyvavo vegetaciniu lygiu – neprasimušė, neišsiveržė iš pilkosios zonos.
- Kokios LS galimybės Seimo rinkimuose?
- Menkesnės, nei liberalcentristų. LS tapatumas rinkėjams yra sunkiau atpažįstamas, nei LiCS tapatumas.