Konsultuoja Vilniaus miesto psichologinės - pedagoginės tarnybos psichologė, mokslų daktarė, docentė Irina Blažienė
Reikia pastebėti, kad dauguma vaikų mėgina krapštyti nosį ar kramtyti nagus. Tai jie daro patys to nepastebėdami, nevalingai ir visiškai nesijausdami nepatogiai. Tačiau suaugusieji (tėveliai, seneliai, auklėtojai) į tai reaguoja ypač audringai.
Dažniausiai jie pasirenka lengviausią sprendimą - duoda vaikui per rankas, bara, gąsdina, gėdina. Manau, kad į šią problemą būtina pažvelgti plačiau.
Tiek nosies krapštymas, tiek nagų kramtymas, priskiriami vaikų elgesio, psichikos ir emocijų sutrikimams. Todėl vieno atsakymo į visus klausimus nėra ir negali būti. Kiekvienas atvejis savitas, o priežastys kompleksinės ir labai individualios.
Juo labiau, kad vaikams nėra bendrų formulių ir taisyklių, pagal kurias galima spręsti apie jų elgesį. Todėl jei mažylis pradėjo krapštyti nosį, kramtyti nagus ar šiaip daryti tai, ko anksčiau nedarė, barti (ar net mušti) vaiko už tai nereikėtų. Pirmiausia tėveliams derėtų pamėginti suvokti, kodėl, kaip dažnai, kokioje situacijoje vaikas tai daro ir kas tuo metu jo, o gal net ir šeimos gyvenime vyksta.
Tai yra - realiai pamėginti įvertinti matomus ar numanomus pasikeitimus vaiko gyvenime. Gal mažylis pradėjo lankyti darželį ar susipyko su draugais kieme, gal gimė broliukas ar sesutė, o gal persikraustė į kitą butą, gal vaikas prarado kontaktą su jam svarbiu ir artimu žmogum. Taigi vaiko elgesio pasikeitimo priežasčių gali būti pačių įvairiausių.
Patarimai
- Su tokiais vaikais galima dirbti labai kūrybingai tiek namuose, tiek ugdymo įstaigoje. Pavyzdžiui, vaikui leisti piešti, žaisti, jam pasakoti vadinamas psichoterapines istorijas, pasakas apie neva kitus taip darančius ir į jį labai panašius vaikus,
- Galima pasiūlyti vaikui kramtyti kas antrą arba kas trečią nagą arba pamėginti kramtyti nagus iš apačios, pakėlus ranką į viršų,
- Dažniau stebėti vaiką ir stengtis nepalikti jo be veiklos - nieko neveikimas, tuščios rankos, piršteliai be žaislų - prašyte prašosi lįsti į nosytę ar burnytę.
Šiuo metu nagus kramtantiems vaikams, vaistinės siūlo įvairiausių priemonių - nuo neskanaus nagų lako iki smagių bei skanių kramtukų. Kartais galima pasinaudoti šiomis priemonėmis.
Jeigu nagų kramtymas rečiau sutinkama problema, tai nosį krapšto beveik visi ikimokyklinio (o kartais ir vyresnio) amžiaus vaikai.
Kadangi nosyje yra daugybė receptorių, kurie turi raminamąjį efektą, manoma, kad tokiu būdu vaikai randa, kaip nusiraminti. Deja, vaikai nejaučia socialinės situacijos, kurioje tuo metu jie yra.
Tačiau vaiką pamokius ir jam pasiūlius tai daryti, kai niekas nemato, jis liaujasi nosį krapštyti bet kur ir bet kada.
Kartas nuo karto suaugusieji galėtų ramiai pasikalbėti su vaiku, jam paaiškinti, pateikti pavyzdžių, kad tėvelis ar mamytė taip nedaro. Tačiau svarbiausia, reikėtų paieškoti kito nusiraminimo būdo.
Vieniems tinka fiziniai pratimai, kiti mėgsta šokti, treti bėgioti, plaukioti baseine. Dar kitiems mažyliams gal tiktų masažas su žaidimo elementais ar prieš miegą pasakojant pasakas ir “minkant, kočiojant, voliojant, grumdant vaiką”. O gal paprasčiausiai pakaktų tik pasupti prieš miegą?
Reikia pastebėti, kad nagų kramtymas ar nosies krapštymas - tai vaikystę lydintys reiškiniai. Anksti pastebėjus, tėvų ir aplinkinių suaugusių pastangomis, tai netampa blogu įpročiu ir vėliau sėkmingai šias problemas pamirštama.
