Atvyksta ir užsieniečių
Kelione arkliu per Lietuvą išgarsėjusio žinomo profesoriaus Petro Vasinausko įsteigtas Arklio muziejus šiemet minės 30 metų jubiliejų.
Prieš aštuonerius metus muziejus atgijo ir žiemą. Čia pradėtos rengti šviečiamosios programos, dabar ištisus metus pritraukiančios tūkstančius lankytojų iš visų šalies kampelių, vis daugiau atvyksta užsieniečių.
Autentiškoje aplinkoje lankytojai supažindinami su lietuviškomis tradicijomis, šventėmis, patys išbando įrankius, skudučiuoja, lieja žvakes, margina margučius, kepa duoną. „Kartu čia bandėme ir sviestą mušti, ir sūrius daryti. Tačiau labiausiai išpopuliarėjo šviečiamoji programa „Duonelė kasdieninė“, - pasakojo programų rengėja muziejininkė Nijolė Kačkuvienė, duonos kepimo paslaptis perėmusi iš mamos.
Ne tik stebėti duonos kepimą, bet ir savo rankomis suformuoti nedidelį duonos kepaliuką į Arklio muziejų atvažiuoja ir moksleivių, ir suaugusiųjų grupės. Autentiška aplinka į muziejų traukia vestuvininkus, krikštynų, gimtadienių rengėjus.
Pastatė dar vieną trobą
Pirmosiose „Duonelės kasdieninės“ pamokose buvo pasakojama apie rugio kelią, apeigas, duonelę. Vėliau muziejininkė N.Kačkuvienė pradėjo kepti duoną ir kiekvienam įdėdavo po kepalėlį. Duonelės kepimas ir kitos šviečiamosios programos pasidarė tokios populiarios, kad muziejininkams prieš keletą metų teko statyti dar vieną sodybą, kurioje grupes priima muziejininkė Rita Vasiliauskienė.
Dabar muziejininkės dažniausiai nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro sukasi aukštaitiškose trobose prie krosnies, minko tešlą, kepa duoną ir lankytojams pasakoja, koks nelengvas buvo duonelės kelias iki stalo.
Moksleiviai kepa pagrandukus
Kai moksleiviai 10 valandą atvažiuoja į pirmąją pamoką, krosnis jau būna iškūrenta, duonkubilyje tešla iškilusi. Aprodžiusios sodybas ir supažindinusios su senolių gyvenimo būdu, muziejininkės pakviečia dalyvauti duonos kepimo procese. Viena smagiausių akimirkų, kai vaikai patys minko tešlą, formuoja nedidelius duonos kepaliukus – pagrandukus, juos pažymi savo sugalvotu ženklu. Kad duonelė būtų skalsesnė, moksleiviai raginami duonelę formuoti labai švelniai ir su didelė meile.
Būtent šitaip duoną – pagrindinį maistą - kepė mūsų senolės. Supykusių ar sergančių šeimininkių prie tešlos neprileisdavo. Dažniausiai duoną kepdavo kartą per mėnesį, o jeigu šeimyna buvo didelė – tai ir du kartus. Kamaroje, ant lentynos, drobiniu rankšluosčiu pridengta duona gardi išsilaikydavo visą mėnesį. Kryžiumi pažymėtas kepalas būdavo valgomas paskutinis.
Nederliaus metais mūsų protėviai kepdavo bėralinę duoną. Iškultus nevėtytus rugius supildavo į aruodus, džiovindavo, grūsdavo piestoje, sumaldavo ir kepdavo.
Duonai iškepus, moksleiviai šurmuliuodami ieško savo ženklu pažymėto kepaliuko. Suaugusiems siūlomas žaidimas – daina, šokiu, patarle, mįsle ar gražiu linkėjimu „išsipirkti“ pagranduką. Kartu su duona lankytojams pasiūloma paskanauti ir krosnyje keptų bulvių, troškintų kopūstų, kaimiškų dešrelių, atsigerti žolelių arbatos.
Atotrūkis tarp kartų
Kaip pastebi muziejininkė R.Vasiliauskienė, vaikams įdomios duonos kepimo pamokėlės senose trobose, tačiau suprasti, kodėl taip buvo branginama duona, jiems darosi vis sunkiau. O duonos kepimą lydinčios apeigos mokiniams sukelia daug smagaus juoko.
Vaikams jau nesuprantamas paprotys ant žemės nukritusį duonos gabalėlį pakelti, pabučiuoti ir suvalgyti. Taip senoliai atsiprašydavo duonos už neatsargumą, bijodami, kad ji neišeitų iš namų. Mokiniams sunku paaiškinti, kodėl garbingiausia vieta prie stalo (krikštasuolis) buvo skirta tik šeimos galvai – tėvui. Dar sunkiau jiems suprasti, kad valgyti šeimyna pradėdavo tik visiems susėdus, pasimeldus ir šeimos galvai leidus laužti duoną.
„Atotrūkis tarp kartų, taip pat ir vertybių – didžiulis. Dabartinė karta nori visko daug ir greitai, todėl jiems ir nesuprantama mūsų protėvių gyvensena“, – sakė muziejininkė.
Duona – ir vaistas, ir maistas
Neįtikinamai jaunimui atrodo ir tai, kad senoliams duona buvo ne tik maistas, bet ir vaistas. Mūsų močiutės žino, kad duona buvo plačiai naudojama liaudies medicinoje. Ja iki šiol gydoma nemažai ligų. Radikulitą, skaudančius sąnarius, rožę ligi šiol kaimo senolės gydosi ruginės tešlos raugu.
Kartu sukalba ir tik joms žinomus užkalbėjimus. Duona dažnai gydydavo išgąsčiu sergantį, naktimis nemiegantį, krūpčiojantį vaiką. Moteris imdavo gabalėlį duonos, apsukdavo tris kartus apie vaiką ir, įmetusi į dubenėlį su vandeniu, pastatydavo ant slenksčio šuniui suėsti. Buvo tikima, kad šuo suėda išgąstį. Paskui vandeniu išplaudavo vaikui burną.
Duona taip pat gydydavo žaizdas, šunvotes. Ji buvo naudojama ir užkalbėjimuose nuo gyvatės įkandimo. Mūsų senoliai duona gydydavo ir susirgusius gyvulius.
Į natūralią duoną, medų ir kitus valgius kaip į stebuklą žiūri ir į muziejų atvykę kai kurie užsieniečiai. Produktų natūralumas ypač stebina amerikiečius.
Gerai muziejuje jaučiasi skandinavai, atpažįstantys savo protėvių namų apyvokos daiktus, gyvensenos panašumus. Visada sužavėti lieka japonai, ypač vertinantys tautos tradicijas, buities minimalizmą. O į muziejų užsukę anglai neslepia apgailestavimo, kad jų šalyje beveik neišliko kaimo paveldo.
