Jaunoji dviratininkė V. Sereikaitė dviračių treko persekiojimo rungties Pasaulio taurę iškovojo Danijos sostinėje Kopenhagoje – ketvirtajame ir paskutiniame etape.
Panevėžietė Danijoje finišo liniją kirto antra, ir tai jai garantavo ne tik nugalėtojos vardą, bet ir kelialapį į kiekvieno sportininko taip trokštamą olimpiadą.
Pirmajame etape Sidnėjuje (Australija) Panevėžio atstovė atvažiavo antra. Antrajame etape Kinijos sostinėje Pekine mūsiškė atvažiavo penkta, o trečiajame Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) – šešta. Taigi paskutiniame etape iškovota antra vieta 21 metų sportininkei atnešė įspūdingiausią iki šiol jos karjeroje pergalę.
– Kokie buvo jūsų tikslai prieš Pasaulio taurę? – „Sekundė“ pasiteiravo jaunosios dviratininkės.
– Didžiausias mūsų šio sezono tikslas buvo užbaigti pirmajame reitingo devintuke ir toliau kovoti dėl kelialapių į olimpines žaidynes, tačiau „suvažiavome“ daug geriau. Tokio rezultato nei aš, nei mano treneris Antanas Jakimavičius tikrai nesitikėjome.
– Kokios emocijos kilo, kuomet iškovojai dviračių treko persekiojimo rungties Pasaulio taurę?
– Nepakartojamos, nes tai didžiausias pasiekimas mano karjeroje.
– Olimpinėse žaidynėse dalyvaus jau dvi panevėžietės (red. past. – prieš dvi savaites Mančesteryje kelialapį jau užsitikrino ir Simona Krupeckaitė), tačiau tu esi pirmoji panevėžietė, kuri bus mūsų miesto ambasadorė Pekine. Kaip jautiesi aplenkusi daug tituluotesnes kitas Lietuvos atstoves?
– Labai jau sudėtingas klausimas (šypsosi). Iš tikrųjų apie tai net negalvojau. Be to, dviračių treke lyg ir nėra daugiau tokių stipresnių iš mūsų šalies. Kitos sportininkės dalyvauja plento lenktynėse. Bet aš nelenktyniauju su niekuo, tiesiog turiu savo tikslą ir jo siekiu.
– Žvilgsnis į Olimpines žaidynes. Kas bus pagrindinės konkurentės?
– Žinoma, norėtųsi startuoti kuo geriau ir pakliūti į pirmąjį šešetuką, o gal ir dar aukščiau. Iš viso startuos 12-a stipriausių planetos sportininkių. Iki olimpinių žaidynių dar nemažai laiko, viską lems pasiruošimas. Na o pagrindinėmis konkurentėmis turėtų būti, manau, Australijos, Didžiosios Britanijos ir Amerikos atstovės.
Trekas labiau traukia
Jaunoji sportininkė dviračių sportu užsiiminėja jau 7-erius metus, tačiau į treką mergina patraukė ne iš karto. Pirmosios pergalės buvo iškovotos plento lenktynėse ir tik pamažu žinomas dviračių sporto specialistas A. Jakimavičius įžvelgė merginos talentą važiuoti treku. Sportininkei taip pat prie širdies buvo trekas.
– Kodėl pasirinkai treką, o ne plento lenktynes?
– Tiesiog treke man labiau sekėsi nei plento lenktynėse. Dabartinis mano treneris A. Jakimavičius pastebėjo, kad neblogai važiuoju ir pradėjo ruošti trekui – persekiojimo lenktynėms. Man ir pačiai trekas buvo labiau prie širdies. Bet aš startuoju ne tik treke, bet ir plente. Turiu 2 sezonus – žiemą startuoju treke, o vasarą – plento lenktynėse.
– Kas paskatino pasirinkti dviračių sportą, galbūt bandei kitas sporto šakas?
– Nebuvau labai jau sportiška. Nei šeimoje, nei giminėje sportininkų nebuvo. Lankiau įvairius užsiėmimus, bet jie su sportu nebuvo susiję. Kai mokiausi 8-oje klasėje, į fizinio lavinimo pamoką atėjo pirmasis mano treneris Laimis Šimoliūnas ir kvietė visas mergaites lankyti dviračių treniruotes. Aš apie tą sportą visiškai nieko nežinojau, ėjau su mintimi, kad duos pasivažinėti, nes labai norėjau turėti dviratį (juokiasi).
– Kiek metų tau buvo, kai rimtai užsiėmei šia sporto šaka?
– Na, kaip jau minėjau, nuo 8-os klasės, nuo 13-14-os metų. Ir labai rimtai, nes būdavau pažangi sportininkė ir stengdavausi nepraleisti treniruočių.
– Pirmasis tavo treneris ir dabartinis – papasakok trumpai apie juos, jų darbo specifiką ir pan.
– Pirmasis mano treneris, kuris atsivedė mane į šį sportą, buvo L. Šimoliūnas. Po to treniravo Stasys Paštuolis ir didžiąją dalį – 6 metus – dabartinis mano treneris A. Jakimavičius. Daugiausia galiu papasakoti apie Antaną, tokių žmonių, taip atsidavusių savo darbui, tikrai yra labai nedaug. Jis niekada nenuleidžia rankų, daro viską, kad mes tik ko nors pasiektume. Beje, treneris yra ir labai geras kulinaras (šypsosi).
Ruošis olimpiadai
Sportininkės kelias nėra vien tik pergalės ar pralaimėjimai. Tai sunkus ir visiško atsidavimo reikalaujantis užsiėmimas. Daug ko dviratininkei tenka atsisakyti vardan vieno tikslo – pergalės. Tačiau visą laisvą laiką „praryjančios“ alinančios treniruotės ir varžybos palieka ir teigiamų prisiminimų.
– Kiek kartų per metus būni Lietuvoje?
– Į gimtinę grįžtu dažnai, maždaug kas mėnesį, tačiau namų šiluma ilgai pasidžiaugti netenka. Reikia vėl kur nors skristi ir ruoštis dar vienoms lenktynėms. Bet, kita vertus, labai daug keliauju, praktiškai apkeliavome jau visą pasaulį, vis naujos šalys, kitos kultūros, sutinkame daug įdomių žmonių.
– O kaip sekasi mokslai?
– Na, tiesą sakant, su mokslais truputį sunkoka. Labai jau trūksta laiko, sunkus sezonas buvo. Mažai laiko buvome Lietuvoje, tačiau po olimpinių žaidynių žadu daugiau laiko skirti mokslams.
– Kokiam klubui dabar atstovauji?
– Jau dvejus metus esu Italijos klube „Safi-Pasta Zara-Manhattan” ir tai yra pirmasis klubas mano karjeroje.
– Ar patinka Italijoje, ar lieka laisvo laiko?
– Italijoje nedaug laiko praleidžiu. Tik kelis kartus per metus. „Sustartuojame“ keletą varžybų plente ir tiek. Kaip jau minėjau, vienoje vietoje niekada ilgai neužsibūname.
– Kokie artimiausi planai ir artimiausios lenktynės?
– Dabar ką tik grįžau iš pasaulio čempionato. Žadu truputį pailsėti ir važiuosime į Italiją. Ten planuojame startuoti plento varžybose ir po truputį ruoštis olimpinėms žaidynėms.
