Medikai hipochondriją vadina rimtu simptomu, kuris būdingas esant tam tikriems psichikos sutrikimams.
Pasireiškus šiam simptomui, kyla susirūpinimas ar baimė susirgti sunkia liga, nors tai nėra pagrįsta medicininių tyrimų duomenimis. Jeigu hipochondrija trunka pusmetį, tai jau liga. Tokia, kai tenka gydyti ne vien kūną. Reikia kreiptis į psichoterapeutus.
Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, hipochondrija serga 4-7 proc. žemės gyventojų. Apie šią ligą kalbamės su psichologe psichoterapeute Vilma Kuzmiene:
Liga, kai nėra ligos, vadinama hipochondrija. Ar turi bendrų panašumų ja sergantieji?
Hipochondrikas - žmogus, kuris visą dėmesį, susirūpinimą, protą ir fantaziją nukreipia į save, rasdamas ligas, kuriomis jis neva sergąs. Bendrai kalbant, ta fantazija yra svarbi ir stipri jėga. Ją galima panaudoti pozityviems jausmams. Lygiai taip pat fantazija padeda sukelti ir negatyvias būsenas: nerimą, baimę ir hipochondriją.
Žymių žmonių netektys ir smulkiai aprašoma ligos eiga - operavo, pagerėjo, pablogėjo - paskutiniu metu suaktyvino žmones. Padaugėjo norinčiųjų išsitirti, ar neserga. Ar kasdien viešai aptarinėjamos ligos neskatina hipochondrijos?
Be abejo, skatina. Tačiau, kad kiltų hipochondrija, turi būti vidinis žmogaus polinkis pernelyg domėtis ligomis. Toks žmogus savyje tarsi turi baimės branduolį. Apie ligas jis skaito straipsnius bei žiūri televizijos programas. Ir labai greitai sau prisitaiko ligų požymius. Tai prie jo prilimpa, kaip prie kempinės. Hipochondrija nėra atskira liga. Ji - simptomas, lydintis nerimo priepuolius, depresiją, asmenybės sutrikimą ir kita.
Nenorėdamas sukelti skausmo ir pykčio pacientams, Harvardo medicinos mokyklos psichiatras dr. Arthuras Barsky prisipažįsta vengiąs žodžio "hipochondrikas". O kas skiria sveikai savimi besirūpinantį žmogų ir hipochondriką?
Kai žmogus objektyviai mediciniškai ištirtas yra sveikas, o baimė, kad serga, nepraeina. Tvirtina, kad jam vėžys, nesveika širdis ar dar kas nors. Tai sunkūs pacientai, su kuriais tenka ilgai dirbti. Liga paūmėja tarsi bangomis. Viena moteris buvo įsitikinusi, kad serga gerklės vėžiu. Aš jai patardavau kreiptis į terapeutą. Šis ištirdavo, kad ji sveika. Paskui ji vėl kreipdavosi, tvirtindama, kad gerklėje kažkas vyksta, kutena. Vėl siųsdavau pas terapeutą.
Pasidarydavo begalę tyrimų, sumokėdavo daugybę pinigų. Ir kokį mėnesį vėl jausdavosi sveika. Po to ir vėl ateidavo, sakydama, kad nori pasikalbėti apie ligą. Tas pats ratas sukosi daugybę kartų. Įsigilinus paaiškėjo, kad ji bijo bendrauti su žmonėmis. Baimę bendrauti, užmegzti artimesnius ryšius moteris paversdavo į "aš sergu vėžiu".
Ji norėjo dėmesio, jautė globos poreikį. Tokiu būdu nuolat pirko privataus terapeuto rūpestį. O kaip priversi terapeutą kalbėti su pacientu? Reikia atsinešti ligą. Tai tarsi bilietas į kiną. Terapeuto toks darbas - jeigu žmogus kreipiasi, jis priima. Tačiau sveikatos nenusipirksi. Pasitaiko hipochondrikų, kurie išsitiria viską, kas tik įmanoma. Gerklę, širdį, skrandį, plaučius... Tyrimai būna geri, bet vis tiek blogai jaučiasi. Šeimos gydytojas turėtų tokiam pacientui paaiškinti, kad blogą savijautą sukelia dvasinės bėdos.
Tyrimai nėra tokie kenksmingi sveikatai, kaip cheminiai preparatai. Bijantys susirgti žmonės dažnai vartoja daug vaistų. Reikia, ar ne. Jie nesigilina.
Prisišveisti vaistų itin būdinga esant tai hipochondrijos stadijai, kai dar nepradėtas organų tyrimas. Pasitaiko skaudžių atvejų. Dešimt metų žmogus gėrė vaistus, lėtinančius širdies ritmą. Jam atrodė, kad širdis yra nesveika. Pasirodo, tai buvo tik hipochondrija. Vaistai paveikė širdį, atsirado pakitimų. Jis buvo sveikas, bet pats save sužalojo. Į psichoterapeutą kreipėsi pavėluotai, kai jau reikėjo dėti širdies stimuliatorių. Širdis buvo sveika - jį tik ištikdavo panikos priepuoliai. Tai psichikos bėdos, o fiziologiniai simptomai ir pakitimai - psichologinių problemų pasekmė.
Daug svarbiau žinoti, koks asmuo serga kokia nors liga, negu žinoti, kokia būtent liga jis serga. Taip sakydavo Hipokratas. Gal hipochondrija serga mažiau apsiskaitę ar išsilavinę žmonės?
Nors ir labai daug rašoma bei kalbama, yra žmonių - išsilavinusių inteligentų, kurie tarsi nesupranta, į kurį specialistą reikia kreiptis. Veikia tas faktorius, kad psichikos sutrikimas yra gėdingesnis nei somatinė liga. Pasekmės? Žmogus dar labiau save sužaloja.
Vyrai ar moterys dažniau kreipiasi dėl šios ligos?
Panašu, kad vienodai serga ir vyrai, ir moterys. Nors statistika teigia, kad daugiau moterų kenčia nuo šios ligos. Taip yra dėl kitos priežasties: vyrams apskritai sunkiau kreiptis į bet kokį gydytoją. Jie labiau bijo ir nevaikšto pas medikus. Dabar, kai galima naudotis elektroniniu paštu, konsultuotis anonimiškai, kreipiasi gana daug vyrų. Hipochondrija vyrams dažniausiai pasireiškia 38-45 gyvenimo metais. Tai galima sieti su vidurinio amžiaus krize. Kartais suprantama, kad nieko rimto nenuveikta, o metų daug praėję. Pasiteisinti dėl nevykusio gyvenimo patogu susirandant kokią nors ligą. Moterų amžius yra įvairus. Ir paauglės, ir pensininkės, ir vidutinio amžiaus moterys serga hipochondrija.
Norvegų psichiatras Finnas Skarderudas didžiausia hipochondrike vadina žiniasklaidą. Savo knygoje "Klajonės po modernųjį aš" psichiatras be užuolankų dėsto, kad šiuo negalavimu "užsikrečiama per kalbą - rašomąją ir šnekamąją". Ar yra aukso vidurys, kaip tinkamai rašyti apie ligas, ir ko vengti?
Nereikėtų dramatizuoti. Žurnalistai kartais nukrypsta į detales, "įdeda" dramatizmo prieskonių, o esmę pamiršta. Manau, kad informuoti reikėtų kuo profesionaliau.
Straipsniai, kuriuose pasakojama apie sunkias ligas (štai klausėte apie onkologinių susirgimų fobijas), dažnai rašomi dramatiškai, daug dėmesio skiriant netekties aprašymams. Manau, naudingiau rašyti tokius straipsnius, kuriuose nebūtų mėgaujamasi "tema". Reikėtų papasakoti, kaip žmogus pasiekė tokią ligos stadiją, koks buvo jo gyvenimo būdas, paskatinęs susirgti sunkia liga, kodėl straipsnio herojus taip vėlai kreipėsi į medikus. Taip pat - kas padėjo nugalėti sunkią ligą: kokie veiksmai, mintys. Tai straipsnio skaitytojui padėtų pasidaryti tinkamas išvadas, gal priverstų susimąstyti apie savo gyvenseną, keisti įpročius, siekti būti sveikam ir nesusirgti hipochondrija...
