A.Smetonai priklausęs dvaras Lėno ežero pakrantėje kasmet vis labiau nyksta. Lėno ir Užulėnio kaimų gyventojai viliasi, kad Sveikatos apsaugos ministerija pagaliau perduos pastatus Ukmergės savivaldybei, tada bus imtasi priemonių jam išsaugoti. Kol kas dvarą, dar maždaug dvidešimt kitų dvarvietės pastatų, parką ir maždaug 20 hektarų teritorijos prižiūri du sargai. Iškrausčius iš Užulėnio ligoninę, dvare ir jo teritorijoje esančiuose pastatuose niekas nebegyvena.
Prezidentas A.Smetona labiau buvo prisimintas 1999 metais, minint jo 125-ąsias gimimo metines. Buvo įamžinta vieta, kur buvo jo gimtinė, suręstas žmones turėjęs plukdyti plaustas.
Jei vaikų ir toliau mažės, gali būti uždarytas ir Taujėnų vidurinės mokyklos Užugirio A.Smetonos pradinio ugdymo skyrius. Galima pasidžiaugti nebent tuo, kad mokykloje suskubta steigti muziejų, tačiau ir jame garbiam kraštiečiui skirtas tik vienas kambarys, ten nėra nė vieno autentiško eksponato.
A. Smetona negimė dvarininku
A.Smetona gimė 1874 metais Užulėnio kaime, vos keli kilometrai nuo Panevėžio rajono ribos. Baigęs Taujėnų pradinę mokyklą, privačiai mokėsi Ukmergėje ir Liepojoje, baigė Palangos progimnaziją, buvo įstojęs į Mintaujos (Latvija) gimnaziją, tačiau iš jos buvo pašalintas. 1897 metais baigė Peterburgo gimnaziją ir įstojo į šio miesto universiteto Teisės fakultetą. Nors būsimasis prezidentas porą kartų buvo šalintas, suimtas ir net trumpai kalintas, 1902 metais baigė studijas, grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Vilniaus žemės banke.
Lietuvoje A.Smetona įsitraukė į politinę veiklą, redagavo kelis laikraščius.
Antanas Smetona - Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. 1919 metų balandį Valstybės Taryba jį išrinko pirmuoju Lietuvos prezidentu, tačiau kitų metų birželį prezidento vietą jam teko užleisti. 1926 metais jis vėl tapo Lietuvos prezidentu ir šiame poste buvo iki 1940 metų birželio. Prasidėjus Sovietų Sąjungos okupacijai, A.Smetona pasitraukė į Vokietiją, paskui į Šveicariją, o galiausiai - į JAV. Prezidentas žuvo 1944 metų sausį per gaisrą Klivlende.
Prezidentui palankūs valstybės veikėjai, iš valdininkų ir verslininkų surinkę lėšų, 1938 metais Užulėnyje nupirko ūkį, pastatė rūmus ir padovanojo A.Smetonai jubiliejaus proga. Šalia dvaro buvo įkurtas mišrus parkas. Tačiau prezidentui dovana ilgai džiaugtis neteko. Prasidėjus okupacijai, dvaras buvo nacionalizuotas. Jame iš pradžių buvo įkurta vaikų sanatorija, vėliau ligoninė. Kiti dvarvietės pastatai buvo pritaikyti kitoms reikmėms, juose buvo apgyvendinti darbuotojai. Ligoninės laikus mena tik prieš dvaro pastatą ratu sustatyti suolai.
Mena geru žodžiu
Užulėnyje prezidento A.Smetonos tėviškės vietą mena medine tvora aptverta teritorija. Joje pastatytas nedidelis paminklas žymiam krašto sūnui atminti ir paminklinis stulpas, bylojantis, kad jis buvo ir Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. Iš sodybos nieko nebeliko, tik maketas rodo, kad prezidento tėvai buvo iš turtingesnių žmonių.
Užkalbinta kitoje gatvės pusėje gyvenanti 1923 metais gimusi Bronė Žudytė-Žerdienė teigė gerai prisimenanti prezidentą, jį ne kartą mačiusi ir ne kartą bendravusi. „Puikus ir labai geras žmogus buvo, - aiškino moteris. - Jį pažinojau nuo pat vaikystės, nes čia visą amželį mano tėvai gyveno. Labai geras žmogus buvo, neturtingus mylėjo, kaip ir dabartinė valdžia.“
Nusistebėjus, kad taip liaupsina dabartinę valdžią, ponia Bronė teigė gaunanti pensiją, už ją duonytės nusiperkanti ir nieko jai netrūkstą. „Dėkui valdžiai, visko, ko tik reikia, turiu, tik sveikatos trūksta, tačiau jos niekas negali duoti“, - sakė užulėniškė. Moteris sakė prisimenanti, kaip A.Smetona grįždavo į kaimą, kaip per jį pereidavo, kaip jį sutikdavo žmonės.
Įkūrė muziejų
A.Smetoną mena ir tokiam kaimui kaip Užulėnis gana didinga 1936 metais pastatyta ir prezidento vardu pavadinta mokykla. Bėda ta, kad senstant aplinkiniams kaimams joje likusi tik Taujėnų vidurinei mokyklai pavaldi pradinė mokykla, ją lanko vos septyniolika vaikų, ir kyla grėsmė, kad ji bus uždaryta.
2002 metais panaikinus pagrindinę mokyklą, gimė idėja įkurti Užugirio krašto muziejų. Jis dabar turimose patalpose nebeišsitenka. Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio skyriaus vadovė ponia Regina Šviežikienė teigė, kad beveik visus eksponatus atnešė ir padovanojo Užulėnio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Anot muziejininkės, anksčiau niekas nemanė muziejaus kurti, autentiškų eksponatų, menančių A.Smetoną, nebeliko, todėl prezidentui skirtame kambaryje eksponuojamos kopijos bei prezidentą vaizduojantys panevėžiečio Mykolo Dirsės tapyti paveikslai.
Nors Užugirių muziejui pernai suėjo tik penkeri metai, tačiau eksponatų gausa jis gali pasigirti, todėl ekskursijų sulaukia ne tik iš Ukmergės, kitų šalies vietų, bet ir iš užsienio. Įspūdingai atrodo duonos ir linų kelius vaizduojančios ekspozicijos.
Skyriaus vadovė pasakojo, kad muziejuje net pamokos vyksta, vaikai sužino ir pamato viską nuo linų sėjos iki gatavų audinių.
Dvaras nyksta
A.Smetonos dvare apima kitokia nuotaika. Nuo pagrindinio kelio į jį patenkame karpytlapių beržų alėja. Aplink dvarvietę esantis parkas išretintas, sutvarkytas, tačiau kai kurios vietos prašosi naujų želdinių. Kairėje pusėje esantys buvusio dvaro pastatai atrodo išties apgailėtinai. Daugumos langai išdaužyti, aplūžę stogai.
Teritoriją kartu su porininku prižiūrintis Valentas Jasiukonis aiškino, kad dvarvietėje, be pagrindinių rūmų, dar yra apie dvidešimt pastatų, juose dabar niekas negyvena, tik vasarą atvažiuoja vienas žmogus. Anot sargo, dviese su draugu jiedu tvarko visą teritoriją, vasarą sulaukia į talką atsiunčiamų vieno kito viešuosius darbus dirbančių žmonių.
V.Jasiukonis sakė, kad nuo to laiko, kai išsikėlė ligoninė, dvaro rūmai yra tušti, jiems reikia kuo skubesnio remonto. Vyriškis sakė manantis, kad nieko gero nebus, kol dvaras priklausys Sveikatos apsaugos ministerijai, - pastatai ir toliau nyks.
Tiktų poilsiui ir turizmui
Kažkada dvarvietė turėjo atrodyti įspūdingai. Tujomis apsodinta rūmų teritorija, nuo jos ežero link veda liepų alėja, ežero pakrantę juosia žilvičiai ir ąžuolai. Vis dar ledu padengto Lėno ežero pakrantėje įstrigęs A.Smetonos 125-osioms gimimo metinėms suręstas plaustas, jis galėtų būti puiki atrakcija. Poilsiui arba turizmui būtų galima pritaikyti ir kitus buvusius gyvenamuosius bei buitinėms reikmėms skirtus namus.
Pasižvalgius po Užulėnio kaimą ir Užugirių dvarą akivaizdu, kad valstybė nesugeba pasirūpinti ne tik brangiu turtu, bet ir tinkamai įamžinti nemažai valstybei davusių ir nusipelniusių žmonių. Laikas eina, lieka vis mažiau mačiusiųjų ir dar mažiau pažinojusiųjų prezidentą A.Smetoną. Galima tik tikėtis, kad nereiks laukti 150-ųjų gimimo metinių, kad būtų prisiminta prezidento gimtinė.