- Ketindamas kažką gaminti, nusiperki reikalingas medžiagas ir iš jų gamini produktą. Prie įsigytų medžiagų, produktui pagaminti sunaudotos elektros, šilumos energijos etc. pridedi naują vertę, t.y. tai, ką prideda darbas. Pridėtinė vertė – tai išlaidos darbo užmokesčiui ir Sodros mokesčiams bei gaunamas pelnas. Yra du pridėtinės vertės pavidalai – bendroji ir grynoji. Į bendrąją įeina dar ir ilgalaikio turto nusidėvėjimas, t.y. turto vertės sumažėjimas per tam tikrą laikotarpį.
Bendroji vertė, kurią darbas prideda prie apdorojamų medžiagų, apima tai, „kas paprastai yra dvi skirtingos pajamų rūšys, priklausančios dviem skirtingiems asmenims,- sankaupų pelnas ir darbo užmokestis“,- teigia ekonomistas ir filosofas Adamas Smitas.
- Visa tai labai aišku gamyboje, bet kaip pridėtinė vertė apskaičiuojama viešajame sektoriuje?
- Kalbant apie mokytojų ar gydytojų atlyginimus tai čia jau valstybė vertina jų sukurtą pridėtinę vertę.
Bankininko darbas - triskart vertesnis?
- Tad kokia yra mokytojo sukurtos vertės, kuri išreiškiama darbo užmokesčiu, reikšmė visuomenei?
- Ne paslaptis, kad Lietuvoje visiškai nevertinama mokytojų, medikų, policininkų, ugniagesių ir kitų iš biudžeto finansuojamų darbuotojų sukuriama pridėtinė vertė. O štai Japonijoje didžiausią pridėtinę vertą kuria mokytojai, nes jų atlyginimai yra patys didžiausi šalyje. Antroje vietoje – medikai ir jau Žemiau – bankininkai ir visi kiti. O Lietuvoje finansinio tarpininkavimo sektoriuje atlyginimai yra tris kartus didesni nei, tarkim, sveikatos priežiūros ar socialinio darbo sektoriuose.
- Negi medikai, kurie mokosi gerokai ilgiau, rizikuoja mažiau ir patiria mažiau įtampos? Juk jų darbas taip pat reikalingas...
- Todėl ir reikia skirti du dalykus: kai kalbame, pvz., apie mokytojus, tuomet mes nekalbame apie pelną. Pelnas atsiranda, kada yra savininkas-šeimininkas to turto, kurio pagalba nusamdyti darbuotojai kuria pridėtinę vertę, t.y. darbo užmokestis plius Sodra arba kitaip – darbo kaina ir pelnas. Tik iškyla klausimas – kokiu būdu ir kaip pasidalinti.
Rentos ir „rentavimas“
- Kad būtų medikų, mokytojų ir kitų biudžetininkų atliktas darbas geriau apmokamas, reikia solidesnio biudžeto, sako politikai...
- Ne, jį tiesiog reikia kitaip skirstyti. Kodėl Seimo nariai pasikelia atlyginimus? Kodėl jie mano, kad jie kuria didesnę pridėtinę vertę? Net rentas pasiskirti buvo užsimoję.
Beje, jei pažiūrėtumėt į žodyną rastumėt šio žodžio dvi reikšmes: renta = tuščia kalba, tauškalas - ir renta = iš kapitalo, nekilnojamojo turto ar žemės nuosavybės reguliariai gaunamos pajamos, gavėjui neįdedant jokio darbo. Pastaroji reikšmė netinka, tad lieka tik tauškalas. Jie rentavo, rentavo (tuščiažodžiavo), kol sugalvojo sau išmokas iki gyvos galvos.
O štai japonai mokytojo darbą laiko pačiu vertingiausiu. Užtai todėl septyniolikmetis amerikietis neišmano tiek, kiek septynerių japonas.
- Tai jūs palaikote streikuojančius Lietuvos mokytojus?
- Žinoma. Jeigu jau kalbame apie žinių ekonomiką, tai ir reformą daryti reikia ta linkme, turime suprasti, kad žinių ekonomika prasideda jau nuo darželio. Seimas turi galvoti, kaip teisingai padalinti bendrąjį vidaus produktą, o ne rūpintis savimi.
Karteliniai susitarimai
Apkritai profesinių sąjungų veikla beveik iki smulkmenų suvaržyta taisyklėmis, o štai kas link darbdavių, tai mes net nežinom, kada jie susitinka ir ką jie ten tariasi. Aišku, kad yra kartelinis susitarimas ir dėl kainų. Pasak A.Smito, verslininkai visur ir visada sudaro nebylią, tačiau pastovią ir vieningą sąjungą, kurios tikslas – nekelti darbo užmokesčio virš esamos jos normos. „Šeimininkai taip pat kartais specialiai susitaria sumažinti darbo užmokestį netgi žemiau natūralios normos. Tai visada daroma tyliai ir paslapčiomis iki pat vykdymo momento, ir kai darbininkai nesipriešindami susitaiko su tuo, kaip kartais jie elgiasi, nors ir žiauriai nukenčia, jų kiti žmonės niekad neišgirsta”.
Algos auga 20 proc., o įmonių pelnas – 40 proc.
Dabar verslas aimanuoja, kad darbo užmokestis kyla daug sparčiau nei esą auga darbo našumas, todėl negalima kelti algų.
Bet kaip gi tas našumas matuojamas ir kas jį matuoja? Viskas suvedama į pinigus, į statistinius rodiklius ir tokie teiginiais žmonės tik mulkinami. Juk algos auga 20 proc., o įmonių pelnas per pusmetį – 42 proc. Tai štai grįžtame prie to, kas tenka savininkui-šeimininkui, ir kas darbuotojui. Šiemet nepaprastai sparčiai augant pelnui tiek pramonėje, tiek finansiniame tarpininkavime, kai šio rodiklio augimas gerokai lenkia vidutinio darbo užmokesčio augimo tempus, savininkams tenkanti bendrosios pridėtinės vertės dalis dar labiau padidės.
Lieka ir „nusidėvėjimo“ pinigai
Tačiau be pelno savininkams dar lieka nusidėvėjimas, t.y. pelno dalis, priskaičiuojama į įmonės sąnaudas. Tokiu būdu sumažėja suma, nuo kurios mokamas pelno mokestis, o nurašyti pinigai lieka. Taip jau yra sukurti mūsų įstatymai, iš ko matyti, kad įstatymų kūrėjai linkę labiau tarnauti versle naudojamo turto savininkams, o ne samdomiems darbuotojams. Už tai ir nėra ribų kapitalo galioms.
- Girdėti kalbų, neva pelnas mažėja, reikia mokėti daug mokesčių, dėl to negalima mokėti didesnių atlyginimų...
- Labai lengvai net įvairaus plauko profesoriai postringauja apie pelną, neva jis mažėja, atlyginimų kelti nėra iš ko ir pan., tačiau juk yra kelios pelno rūšys: bendrasis, veiklos, grynasis pelnas, pelnas iki nusidėvėjimo, mokesčių ar palūkanų mokėjimo. Tai ir kalbėkime apie grynąjį pelną, kuris auga gana sparčiai, ir apie teisingą pridėtinės vertės padalijimą: kiek skiriama darbui apmokėti, ir kiek – savininkui. T.y., kaip yra padalijama darbuotojo sukurta pridėtinė vertė.
O verslininkai jau pribrendo golfo žaidimams
- Ar šiuo metu matyti poslinkių į gerą?
- Anaiptol. Kaip tik šiuo metu kalbama ne apie teisingesnės bendrosios pridėtinės vertės paskirstymą, t.y. darbuotojams tenkančios dalies padidinimą, o apie tai, kaip sumažinti į biudžetą mokamą pelno mokestį. Jau pareikštas noras reprezentacinėms sąnaudoms pripažinti golfo, medžioklės ir kitokias tokio pobūdžio sąnaudas, tuo sumažinant pelno mokestį.
Verslininkų atstovai žiniasklaidai net pareiškė, esą darbdaviai jau pribrendę golfo žaidimui. Ir jiems visai nerūpi, kad mokytojai dejuoja dėl mažų atlyginimų. Todėl ir išvažiuoja specialistai ten, kur jų sukuriama pridėtinė vertė vertinama realiai.
Antra vertus, čia iškyla kita problema. Emigrantai, mokesčiais pildantys svetimų valstybių biudžetus, Lietuvoje palieka savo atžalas, kuriuos moko varganus atlyginimus gaunantys mokytojai. Galvoju, gal šių „gegužiukų“ tėvai galėtų prisidėti prie finansinių šaltinių, reikalingų mokytojų algoms pakelti?