Geriausiu bakalauro darbu pripažintas Andriaus TEBELŠKIO, Kauno technologijos universiteto studento projektas „Meno terapijos centras šalia Molėtų“. Šis kūrėjas įvertintas už skandinavų architektūrai būdingą saiką, jautrų įsiliejimą į gamtinę aplinką.
Žurnalistų simpatijų sulaukė Vilniaus dailės akademijos studento Algimanto MAČIULIO bakalauro darbas „Kongresų centras Druskininkuose“, pasiūlęs nuo turistų nebeatsiginančiam miestui įpūsti daugiau gyvybės.
„Statyba ir architektūra“ su jaunaisiais architektais kalbėjosi apie bemieges naktis, idėjų virsmą tikrove ir sostinėje planuojamą įkurti Gugenheimo-Ermitažo muziejų.
– Kiek naktų nemiegojote kurdami projektą?
V. Vilutytė: Likus kelioms savaitėms iki darbo gynimo miegojau iš tiesų mažai. Tiksliai jau nepamenu – gal 2-3 valandas per parą. Artėdama prie finišo supratau, kad reikia šauktis ištikimiausių draugų pagalbos. Jie padėjo.
A. Tebelškis: Naktimis buvo nelengva. Išgėriau kelias dešimtis skardinių energinio gėrimo. Jas įamžinau fotografijoje.
A. Mačiulis: Bemiegių naktų tikrai buvo ne viena. Sunku net prisiminti.
– Kokia Jūsų kūrinio koncepcija?
V. Vilutytė: Mane patraukė apleistos gamyklos pačiame sostinės centre – Užupio rajone – teritorija. Visas darbas buvo ieškojimas, kaip kuo labiau išnaudoti kiekvieną struktūros elementą. Aš nusprendžiau nesusitelkti į vieno objekto kūrimą – suprojektavau polifunkcinį statinį, kurį dar būtų galima plėtoti.
Mano pasirinktoje vietoje – šalia senamiesčio – įterpti stiklo konstrukcijų pastatą buvo kiek nelengva. Tačiau siekiau dermės: kurdama projektą atsižvelgiau į greta jau esamus statinius, turinčius išliekamąją vertę.
A. Tebelškis: Mano idėjai svarbiausia buvo išsirinkti tinkamą vietą. Molėtų apylinkės Meno terapijos centrui puikiai tiko – čia patrauklus kraštovaizdis, patogi susisiekimo su šalies didmiesčiais sistema. Be to, jau dabar ten esama tam tikrų Meno terapijos centro užuomazgų. Projektuotoje teritorijoje įsikūrusi Molėtų observatorija, etnokosmologijos muziejus. Siekiau, kad kuriamo Meno terapijos centro architektūra padėtų čia besiilsintiems žmonėms suvokti gamtą. Vien buvimas pastate – tarsi terapija, išsivadavimas iš civilizacijos. Be to, man buvo svarbu atskirti Meno terapijos centre besigydančių žmonių grupes nuo trumpam apžiūrėti kokios ekspozicijos atvykusių lankytojų.
A. Mačiulis: Ties Nemuno vingiu Baltašiškėse, netoli Druskininkų miesto centro iki šiol yra neišnaudota teritorija, kur galima tik mažaaukštė statyba. Šioje vietovėje projektuotą Kongresų centro pastatų kompleksą stengiausi pritaikyti prie esamo reljefo.
Druskininkų panoramoje Kongresų centro pastatas primena apleistą, ant kranto išmestą laivą. Dominuoja baltos spalvos tinkas, berėmio stiklo plokštumos ir raudonos spalvos kiaurinis apkalimas, padedantis apjungti bibliotekos ir kongresų rūmų korpusus. Šias centro dalis funkciškai atskyriau. Tarp korpusų suprojektavau aikštę renginiams, koncertams. Ties upės vingiu – terasos, iš kurių galima nusileisti iki pat vandens.
– Ar Jūsų projektu domėjosi verslininkai?
V. Vilutytė: Ne. Nors manau, kad kultūros centras, kuriame veiktų teatras, šiuolaikinio šokio mokykla ir nekomercinis kino teatras kartu su ekspozicijų salėmis galėtų tapti visuomeniniu ir kultūriniu traukos centru. Žinoma, tokiam projektui prireiktų nemažai lėšų. Neskaičiavome, kiek tiksliai, nes tai – projektas-idėja.
A. Tebelškis: Šiuo darbu iki šiol nesidomėjo nė vienas verslininkas. Tačiau daug žmonių jį apžiūrėjo, nes jiems buvo smalsu. Manau, tai geras įvertinimas. Galbūt Meno terapijos centras būtų per mažai pelningas projektas, tačiau tikiu, kad Lietuvoje kada nors tikrai atsiras panašios paskirties statinys.
A. Mačiulis: Techniškai mano darbą įgyvendinti įmanoma. Tai patvirtino ekspertai, su kuriais konsultuotasi. Tačiau verslininkai projektu nesidomėjo. Manau, projektas yra sunkiai įgyvendinamas ir dėl to, kad Druskininkuose šiuo metu nėra tokio objekto poreikio. Šiame mieste labiausiai orientuojamasi į gydyklas.
– Konkurso vertinimo komisijos pirmininkas A. Asauskas prasitarė studentų darbuose kiek pasigedęs fantazijos, nerūpestingumo ir lengvabūdiško įžūlumo. Ar iš tiesų jaunoji architektų karta tokia susikausčiusi?
V. Vilutytė: Vertintojų nuomonei būčiau linkusi pritarti. Baigiamajame darbe iš tiesų buvo proga pademonstruoti visą kūrybingumą. Galbūt studentai šį kartą kūrė savo darbus per daug atsižvelgdami į dabartines rinkos tendencijas, realius poreikius.
A. Tebelškis: Sunku spręsti. Fantaziją ir drąsias idėjas kartais riboja dėstytojų ar darbo vadovų nepalaužiamas konservatyvumas. Gal įtakos turi ir tai, kad beveik kiekvienas architektūros studentas turi darbą, ten atiduoda didelę dalį savo laiko, idėjų ir jėgų, tad kenčia mokslo darbas.
A. Mačiulis: Negalėčiau tvirtinti, kad kitiems pritrūko fantazijos. Bent jau man jos tikrai pakako.
– Vilniuje žadama skelbti tarptautinį konkursą Gugenheimo-Ermitažo muziejų filialui įkurti. Kaip manote, kokiomis savybėmis, funkcijomis turėtų išsiskirti muziejaus pastatas?
V. Vilutytė: Muziejaus pastatas turėtų išsiskirti stipria idėja. Negalėčiau konkrečiai pasakyti, kokiomis savybėmis statinys turėtų pasižymėti. Jei pati imčiausi projektuoti muziejų, sugalvočiau, kokią žinią noriu perduoti.
A. Tebelškis: Muziejui numatyta vieta šalia Neries upės, o ji – savita takoskyra tarp senojo ir naujojo Vilniaus. Manau, kad upė turėtų lemti didžiąją dalį architektūros sprendimų.
A. Mačiulis: Iš tiesų muziejui parinktoji vieta – tinkama šiam projektui. Čia naujoji architektūra susilieja su senaja. Nevertėtų pasinerti į senosios architektūros analizę – geriau paieškoti bendrų taškų.
– Ar pakaktų ryžto muziejaus kūrimo konkurse išbandyti jėgas kartu su garsiausiais pasaulio architektais?
V. Vilutytė: Teko girdėti, kad numatomas uždaras konkursas. Jei taip, jame dalyvautų tik kviestieji architektai.
Žinoma, jeigu būtų nuspręsta leisti pasireikšti visiems, pasiūlyčiau savo viziją. Tokie konkursai padeda tobulėti. Gaila, kad tokio pobūdžio projektai skelbiami labai retai.
A. Tebelškis: Išbandyti jėgas norėčiau, bet, tiesą sakant, abejoju, ar jų užtektų.
A. Mačiulis: Dabar manęs pirmiausiai laukia magistrantūros studijos. Tačiau galimybės dalyvauti konkurse, jei ji atsirastų, neatmetu.
