Laikas bėgo, užsidariau savyje, nustojau bendrauti, net su namiškiais, nustojau lankyti mokyklą, susiradau draugus, kurie nieko neveikė, tik svaiginosi kvaišalais. Namuose visą laiką melavau, kad viskas gerai. Tėvai skyrėsi ir šiaip turėjo savo problemų. Praradau bet kokį pasitikėjimą savimi, mane užvaldė pastovus nerimas, net jei niekas negrėsė, nepasitikėjau nei vienu žmogumi, vengiau bendravimo.
Žinoma, labai norėjau pakeisti situaciją, todėl ieškojau būdų, kaip sutvarkyti gyvenimą. Pradėjau intensyviai sportuoti, manydamas, kad tai viską išspręs.
Dabar esu stiprus fiziškai, bet baimė ir nepasitikėjimas žmonėmis niekur nedingo. Mano kūnas pastoviai įsitempęs, esu uždaras, visada jaučiu nerimą, bendravimas neteikia jokio malonumo (net su artimaisiais), tik papildoma įtampa. Žmonės mane vargina, galiu pailsėti, tik kai esu vienas. Apie konkurenciją arba varžybas nėra ir kalbos, geriau pasiduodu be kovos negu pralaimiu.
Jei vakare negaliu užmigti, dažniausiai įsivaizduoju, kaip žudau žmones, įsivaizduoju kruvinas scenas, kuriose esu žiaurus, stiprus ir negailestingas žudikas. Nors tikrovėje ir musės nenuskriausčiau, bet tokie vaizdai mane nuramina, atpalaiduoja.
Kaip manote, man reikalinga pagalba ar galiu susitvarkyti pats?
Labiausiai man trukdo gyventi: per didelis jautrumas, įtampa ir nerimas. Gal yra medikamentų, arbatų, fizinių pratimų ar kitų priemonių jautrumui sumažinti ir nusiraminti būnant tarp žmonių?
Ačiū už atsakymą, pagarbiai M.K.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Padėtis, kurioje yra klausimo autorius aprašyta aiškiai ir konkrečiai. Klausimas taip pat aiškus. Taigi atsakymas irgi trumpas ir paprastas. Jūsų situacijai išspręsti nėra kokio nors lengvo pratimo ar arbatos. Apie medikamentinį gydymą sunkiai galėčiau atsakyti, tai nėra mano kompetencijos dalis (apie tai konsultuoja psichiatrai). Per didelis jautrumas, įtampa, nerimas yra simptomai ir jų panaikinimas neišspręstų pagrindinės problemos.
Panašu, kad patirta skriauda vaikystėje buvo pakankamai didelė. Jos išgyvenimas ankstyvame amžiuje ir negauta pagalba tik dar labiau sustiprino poveikį. Nuoskauda, pyktis, gal būt užslėptas noras atkeršyti yra stipriai jumyse. Nuo pat mažų dienų patirtas žmonių žiaurumas neleidžia patikėti jų gerumu ir visai natūraliai sukelia vienatvės troškimą, norą vengti “skriaudėjų”. Jei būklė, kurioje esate, jus vargina ir norėtumėte ją keisti, specialisto pagalba būtina.
Skaudūs, žeminantys išgyvenimai bei jų sukelti jausmai yra pakankamai stiprūs ir painūs. Jie būna apsišarvavę įvairiais išraiškos būdais, kurių patys galime nepastebėti arba suprasti kitaip, nei yra iš tikro.
Vidinės kelionės, kurios padeda gydyti įsisenėjusius skaudulius, būna gana painios. Joms reikalingas vadovas. Šis atvejis man primena keliones į kalnus. Kai kuriais kalnų takeliais galima leistis savarankiškai, turint paprastą žemėlapį, tačiau yra trasų, į kurias be patyrusio vadovo pagalbos leistis nevalia. Kita vertus, jau pats santykio užmezgimas su psichologu ar psichoterapeutu būtų žingsnis sunkumų sprendimo link.
Sėkmės! Vaida
Klauskite: psichologui@delfi.lt
