Įvadas
Naujų ekonominių-teisinių santykių – franšizavimo (angl. franchising) – atsiradimas tarptautiniame versle bei šalių ekonomikoje lėmė kardinalius poslinkius. Intelektinės nuosavybės teisių paketo (pvz., firmos vardo, prekės ženklo, autoriaus teisių ar know-how) atlygintino suteikimo tretiesiems asmenims koncepcija pagrįsti santykiai pirmiausiai atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur franšizavimas susilaukė neįtikėtinos sėkmės. Pavyzdžiui, Tarptautinės franšizės asociacijos (International Franchise Association) duomenimis, pajamos, gaunamos iš franšizės verslo Jungtinėse Amerikos Valstijose, 2000 m. sudarė beveik vieną milijardą JAV dolerių.
Franšizavimas jungia daugiau nei 60 pramonės šakų. Pagrindinės franšizavimo veiklos sritys tai – mažmeninės prekybos parduotuvės, viešbučiai, restoranai, valgyklos ir kitos maitinimo įmonės, automobilių nuoma, automobilių remontas ir jų aptarnavimas, spausdinimas ir kopijavimas, cheminis valymas, kirpyklos, grožio salonai, namų vidaus įrengimas ir t.t. Tokios pasaulyje gerai žinomos bendrovės kaip "McDonald’s", "Holiday Inn", "Dunkin’ Donuts", "Burger King", "ServiceMaster", "Budget Rent a Car", "Kentucky Fried Chicken" ar "Pizza Hut" tapo franšizės verslo sinonimais.
Nors daugelio specialistų nuomone tokio pobūdžio santykiai yra išvestiniai iš kitų sutarčių turinio (pvz., licencijavimo, autorinių, pirkimo-pardavimo, platinimo (distribucijos), rangos, darbo ir t.t.), tačiau teisės teorijos, aiškinančios ir nagrinėjančios franšizavimą, analizė rodo, kad išstudijuotoji šių santykių dalis yra palyginus nedidelė.
Teisinis reguliavimas
Įstatymų leidyba, reguliuojanti franšizės teisinius santykius, iš savo pradinio taško pajudėjo palyginus neseniai. Pirmosios valstybės, kurios priėmė atitinkamus teisės aktus, buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada ir Prancūzija. Vėliau franšizavimą reglamentuojančių valstybių padaugėjo, tačiau 1999 metais jų buvo tik 16. Dar keturių šalių – Italijos, Švedijos, Argentinos ir Filipinų – parlamentuose šiuo metu svarstomi tokių įstatymų projektai.
Savo požiūrį į franšizavimą ir jo reikšmę parodė ne tik valstybės. Tarptautinės franšizavimo sistemos teisiniu reguliavimu suinteresuotos ir įvairios tarptautinės organizacijos. Pavyzdžiui, tuometinė Europos Ekonominė Bendrija (EEB) dar 1988 m. priėmė franšizės ir konkurencijos santykį apibrėžiančius teisės aktus, kurie yra privalomi valstybėms narėms. Europos Komisijos 1988 m. lapkričio 30 d. priimtame reglamente Nr. 4087/88 “Dėl [Romos] Sutarties 85(3) straipsnio taikymo franšizės susitarimų grupėms” yra nurodyta, kad “atsižvelgiant į tai, kad franšizės sutartys gali ypač turėti įtakos prekybai Bendrijos ribose, kai jas sudaro įvairių šalių narių įmonės, arba tada, kai tokių sutarčių pagrindu susiformuoja tinklas, išeinantis už vienos šalies narės ribų, reikalingas atitinkamas šių santykių sureguliavimas”.
Šiuo metu Tarptautinis privatinės teisės unifikavimo institutas Romoje (UNIDROIT) baigia rengti pavyzdinį franšizavimo įstatymą (Model Law on Franchising), kurį artimiausiu metu ši organizacija turėtų paskelbti. Su franšizės teisinių santykių studijomis susijusios ir tokios tarptautinės organizacijos ar asociacijos kaip Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacija (WIPO), Tarptautiniai prekybos rūmai (ICC), Tarptautinė franšizės asociacija (IFA), Europos franšizavimo federacija (EFF) ar Tarptautinė teisininkų asociacija (IBA).
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, Lietuva tapo tarptautinės bendrijos nare, grindžiančia savo santykius su užsienio valstybėmis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Priėmus naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, buvo žengtas svarbus žingsnis ne tik franšizės teisinio reguliavimo, bet ir naujos teisės tradicijos formavimo prasme.
Nors Lietuvoje franšizavimo praktika atsirado dar gerokai iki jo teisinio sureguliavimo (pvz., "McDonald’s", "Office 1", "Kemi" ir nemažai kitų Lietuvoje senai veikiančių įmonių), tačiau įsigaliojus naujam civiliniam kodeksui buvo įtvirtinta ne tik praktinė, bet ir įstatyminė franšizės teisinių santykių bazė. Civilinio kodekso 6.766 – 6.779 straipsniai apibrėžia franšizės sutartį, reglamentuoja franšizės sutarties šalių (teisių turėtojo ir naudotojo) teises, pareigas bei atsakomybę, atlyginimą už franšizę, subfranšizę ir kitus susijusius teisinius santykius.
Kita vertus, turint omenyje franšizavimo kaip konkurenciją ribojančios veikos (pvz., franšizės sutarties sąlygos, kurios suteikia išimtinę teritoriją, įpareigoja negaminti, nepirkti arba neplatinti konkuruojančių prekių ir pan.) fenomeną, be jau minėto civilinio kodekso, ypatingą reikšmę Lietuvos franšizavimo teisės šaltinių sistemoje užima konkurenciją reglamentuojantys teisės aktai. Tai 1999 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas ir Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 1999 m. gruodžio 27 d. nutarimas “Dėl bendrosios išimties suteikimo vertikaliesiems susitarimams taikant Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5, 6 ir 7 straipsnius”. Pažymėtina, kad šie teisės aktai yra suderinti su Europos Sąjungos konkurencijos teise – jų priėmimas buvo derinamas, atsižvelgiant į Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės harmonizavimo ir suderinamumo keliamus reikalavimus.
Neabejotinai svarbią vietą franšizavimo teisiniam reguliavimui Lietuvoje taip pat užima intelektinę ir pramoninę nuosavybę (pvz., 1995 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino įstatymas, 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas, 1994 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos patentų įstatymas ar 1999 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas), taip pat darbo teisinius santykius ir įmonių veiklą reglamentuojančios teisės normos.
Kalbant apie efektyvų teisinį reguliavimą ir franšizės verslui Lietuvoje reikalingų sąlygų sudarymą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien franšizės teisinio reguliavimo naujame kodekse ir kituose su Europos Sąjungos acquis suderintuose teisės aktuose nepakanka. Ypatingą reikšmę franšizavimui, kaip ir bet kokiam kitam verslui, šiuo atveju turi ekonominė bei politinė šalies situacija, valstybės požiūris į smulkųjį verslą, mokesčių sistemą ir bendrą šalies ūkio strategiją, todėl sėkmingai kuriantis pramonei ir didėjant investicijų rodikliams, labai svarbus aukščiau išvardintų faktorių stabilumas.
Kitame šiai temai skirtame straipsnyje bus nagrinėjama franšizės samprata.
Pateikta informacija yra bendro pobūdžio, ja neturi būti remiamasi kaip galutine teisine nuomone, konsultacija ar patarimu.
Parengė Advokatų kontora “Jaskutėlis, Sutkienė ir Masiokas” (1991-2001 metais advokatų kontoros
"McDermott, Will & Emery" biuras)