„Smegenų centrai“, arba strateginių tyrimų centrai (anglų k. „think tank“), – tai organizacijos, korporacijos ar institutai, kurie atlieka tyrimus įvairiose socialinės politikos, politinės strategijos, mokslo ar technologijų, ekonomikos, militaristinėse srityse. Kaip viename savo interviu sakė Christopheris DeMuthas, buvęs „American Enterprise Institute“ prezidentas, „centras yra kaip universitetas be studentų, kuriame mokslininkai visą laiką skiria tyrimams. Mes skaitome, rašome, diskutuojame ir publikuojame straipsnius apie įvairias politikos sritis. Mes esame uolūs reformatoriai, norintys patobulinti pasaulį. Norime turėti kuo daugiau įtakos politiniams procesams“.
„Smegenų centrų“ terminu devynioliktame amžiuje buvo vadinamos grupelės ekspertų, priimančios sprendimus ar patariančios valdžios organams militarizmo klausimais. Vėliau, apie 1970–uosius, vienas po kito buvo pradėti steigti strateginių tyrimų centrai, apimantys įvairiausią politikos sričių ir ideologijų spektrą. Manoma, kad didžiausios įtakos tam turėjo JAV aukščiausio teismo teisėjas Lewisas Powellas. Jis parašė Nacionaliniams verslo rūmams konstatuodamas, kad dėl Vietnamo karo visi geriausi studentai lieka be darbo. Teisėjas pasiūlė geriausiems konservatoriams tapti profesoriais, steigti institutus, kuriuose intelektualai rašytų knygas apie verslą iš konservatyviosios perspektyvos ir steigtų strateginių tyrimų centrus. Dar ir dabar konservatoriškajai minčiai atstovaujančių centrų JAV yra bene dvigubai daugiau nei liberaliajai.
Nors strateginių tyrimų centrai yra beveik unikalus JAV produktas, jų idėja greitai paplito. Šaltojo karo metu Sovietų sąjunga kopijavo ne tik JAV technologinius laimėjimus, bet perėmė ir centrų idėją. Didžiąją JAV ir Kinijos tarpusavio diplomatijos dalį apėmė akademikų iš strateginių tyrimų centrų mainai. Dabar tokių centrų galima rasti ne vienoje valstybėje. Jie gali būti nacionaliniai, europiniai ar pasauliniai, kuriuose dirba geriausi ekspertai, universitetų profesoriai, tarptautinių organizacijų, tokių kaip Jungtinės Tautos, darbuotojai. Ne vienas strateginių tyrimų centras siekia bendradarbiauti su kitais centrais, skatina naujų kūrimąsi. Ne vieno JAV centrų akiratyje – Rytų Europa.
Centrų įtaka
Strateginių tyrimų centrai JAV turi nemažą įtaką politiniams sprendimams. Pavyzdžiui, jei kalbama apie nacionalinę gynybą, šis klausimas pirmiausia būna aptariamas įvairiuose centruose, tada vyksta argumentų kova tarp kelių centrų, o diskusijų rezultatas turi įtakos vyriausybės priimamiems sprendimams. Centrai gali specializuotis vienoje specifinėje nacionalinėje srityje, gali domėtis įvairiomis globalinėmis problemomis. Pavyzdžiui, JAV liberalusis Politinės ekonomijos tyrimų institutas (PERI) neseniai tyrimu įrodė, kad, nagrinėjant makroekonominės politikos įtaką ekonominiam augimui, nedarbui ir skurdo mažinimui, būtina atsižvelgti į tai, kiek darbo rinka yra segmentuota pagal lytį.
Vieno labiausiai 2005–aisiais JAV žiniasklaidoje minėtų strateginių tyrimų centrų „The Heritage Foundation“ darbuotoja Sally McNamara šią vasarą paskaitoje pateikė savo versiją, ar Europai lemta patirti ekonominę stagnaciją. Anot jos, Europos Sąjungos (ES) valstybės daro klaidą aklai gindamos europinius socialinius modelius nuo globalios konkurencijos. Kita kliūtis valstybėms – ES teisės aktai, kurių jau yra apie 170 tūkst. puslapių. ES taisyklių laikymasis verslui, anot Europos Komisijos (EK) viceprezidento Guentherio Verheugeno, verslui atsieina apie 600 milijardų eurų. EK duomenimis, bendros ES rinkos nauda – 160 milijardų eurų. Kita ES augti trukdanti problema, kurią įžvelgia tiek Europos, tiek Lietuvos ekspertai, – žemės ūkio politika. Subsidijuodama ūkininkus ES užkerta kelią daug pigesnių žemės ūkio produktų patekimui į jos rinką. JAV ekspertė savo argumentus pagrindžia Briuselio strateginių tyrimų centro „Centre for the New Europefound“ tyrimu. Jame teigiama, kad sudėtingos ES prekybos taisyklės kasdien kainuoja tūkstančius Afrikos gyvybių. S.McNamara siūlo atsisakyti dabartinio Europos „konstitucijos“ varianto ir sumažinti teisės aktų skaičių. O tada atlikti darbo rinkos reformą.
Labiausiai JAV žiniasklaidoje minėtas strateginių tyrimų centras – „The Brookings institution“. Jo specialistai neigiamai įvertino bet kokius kandidatų į JAV prezidentus siūlymus kurti naujas švietimo programas ir taip reformuoti švietimo sistemą. Nors jų argumentai susiję su JAV švietimo sistema, tačiau jų logika tinka ir Lietuvos švietimo politikai. „Nėra jokių priežasčių tikėti, kad prezidentas ar kongresas gali tinkamai nuspręsti, kas turi mokyti, kaip turi būti mokomi mokiniai ir kaip turi veikti mokyklos, – sakė Tomas Lovelessas ir Diane Ravitch. – Kol naujos programos pasieks mokytojus, jos neatpažįstamai pasikeis perėjusios per biurokratinį aparatą ir suris daugybę pinigų. Tik pačios mokyklos gali žinoti, kas joms yra geriausia, todėl daugelį su švietimu susijusių sprendimų turi priimti vietiniai sprendimų priėmėjai.“ Šis centras šiemet atliko tyrimą, koks yra JAV mokinių matematikos mokymosi lygis, palygino jį su kitų valstybių rodikliais ir atskleidė JAV vaikų stipriuosius ir silpnuosius aspektus mokantis algebrą.
Arba 2006–aisiais centro įvertinta problema – minimalaus atlyginimo didinimas neišsprendžia esminio klausimo. „Detroit Free Press“ spausdintame Matto Felloweso straipsnyje konstatuojama, kad beveik visa JAV viešoji politika nukreipta į neturtingųjų asmenų pajamų didinimą. Tačiau beveik nekreipiamas dėmesys į tai, kaip tie pinigai yra išleidžiami. Anot jo, kasmet neturtingieji išleidžia šimtus, kartais tūkstančius dolerių už prekes ir paslaugas tik dėl infliacijos. Viena problemų yra minima čekių išgryninimo sistema. Pateikiamas pavyzdys: Detroite už čekio išgryninimą imamas 2–16 proc. mokestis. Vadinasi, per metus uždirbdamas 10 tūkst. 712 dolerių asmuo čekių gryninimui kasmet išleidžia 200 – 1 tūkst.700 dolerių. M.Felloweso teigimu, neturtingiesiems daug naudingiau būtų naudotis bankų paslaugomis. Kitos neturtingųjų nemažą dalį pajamų suvalgančios paslaugos – skolintojai ir lombardai. Jų veikla, pasak eksperto, turi būti tramdoma valdžios.
Verta paminėti, kad išsamūs tyrimai nėra pateikiami visuomenės viešam svarstymui – jie išleidžiami knygų pavidalu arba už tam tikrą užmokestį prieinami internete. Tačiau tokių centrų veikla yra gyvybiškai svarbi valstybei. Žymiausi ekspertai atlieka tyrimus, vertina ir pateikia atsakymus politikams. Taip pastarieji sužino, kokių veiksmų reikėtų imtis vienoje ar kitoje politikos srityje. Neabejotinai naudinga tai, kad tokie centrai ne tik nagrinėja, kaip reikia spręsti susidariusius klausimus, tačiau vertina, kokios problemos gali iškilti ateityje. Pavyzdžiui, JAV stebimas kūdikių skaičiaus augimas ir centrai jau dabar tiria, kaip tai atsilieps įvairioms politikos sritims. Arba atliekami tyrimai, kokių reikėtų imtis priemonių, kad interneto erdvė netaptų nevaldoma.
Centrai gali būti šališki
Viena strateginių tyrimų centrų pajamų dalis gali būti sudaryta iš lėšų, gautų už atliktus tyrimus. Tačiau didžiąją pajamų dalį sudaro privačių asmenų ar valstybinės lėšos. Jei juos finansuoja valstybė, paprastai daugiau lėšų savo veiklai gauna tie centrai, kurie atstovauja tai pačiai politinei ideologijai kaip ir valdančioji partija. Todėl tiek valstybės finansuojami, tiek interesų grupių išlaikomi strateginių tyrimų centrai dažnai susilaukia kritikos, kad pateikia vienašališkus argumentus, naudingus jų rėmėjams.
Dažniausiai tokiu pavyzdžiu pateikiama RAND korporacija, kuri savo tyrimais skatina didinti investicijas į karinę produkciją, kurią gamina RAND kontroliuojančios karinės gamyklos. Taip pat iš kitų originalumu išsiskiria „The Heartlands“ institutas, besiskelbiantis kaip ne pelno organizacija. Jis pasisako prieš Kioto protokolą, už genetiškai modifikuotą produkciją, viešųjų paslaugų privatizavimą, už rūkalių teises.
Geros idėjos pasaulį stumia į priekį! Galbūt ir tu turi viziją, kaip Lietuvai išsiveržti ir tapti pasaulio lydere? Ką ir kaip reikėtų keisti Lietuvoje, kad taptume klestinčia šalimi? Padovanok savo viziją Lietuvai.