Praradau galimybę pasilinksminti
Greitkelis – ne podiumas ir ne scena, tad tie, kurie į ilgą kelionę išsiruošia pasipuošę šventiniais drabužiais, tik kelia juoką. Aukštakulnius, palaidines didelėmis iškirptėmis ir trumpus sijonus geriau palikti spintoje. Kitaip būsi nuvežta ne į norimą vietą, bet tiesiai į mišką. Tad išsiskirti iš aplinkos tikrai nesiruošiau: patogūs batai, marškinėliai trumpomis rankovėmis, džinsai ir neryškus makiažas – būtent taip turi atrodyti autostopu keliaujanti mergina.
Ant kelio ilgai stypsoti nereikėjo – vos kelios minutės ir šalia sustojo sportinio tipo automobilis. „Kur važiuoji? – į mane pro tamsius akinius žvelgė cigaretę įsikandęs vyrukas. – Nebijok, ne girtas. Lekiu prie jūros panų „kabinti“. Sėsk, pavešiu“. Pamelavau, kad man ne pakeliui ir išgirdau keiksmažodžių laviną. „Jei taip laužysiesi, ilgai lauksi. Praradai galimybę linksmai praleisti laiką“, – nurūkdamas dar spėjo mestelėti panų medžiotojas.
Keliautoja su patirtimi
Baisu vienai. Paskambinau savo draugei Aušrai. Susitarėme pusiaukelėje susitikti. Toliau žvelgiau į dideliu greičiu pro šalį skriejančius automobilius. Moterys nestojo.
Už kelių minučių išgirdau vyrišką balsą. Jaunas vaikinas, važiuojantis iš Vilniaus į Klaipėdą darbo reikalais, pasirodė malonus, sekėsi lengvai bendrauti. Kalbėjomės apie viską: orą, muziką, darbą, išklausiau visą jo gyvenimo istoriją nuo vystyklų iki neseniai įvykusių vestuvių.
„Liūdna vienam važiuoti, norisi pasišnekėti“, – kalbėjo 25 metų Tomas. Vyrukas dažnai sustoja paimti pakeleivių, nes studijuodamas pats ne kartą iškėlęs nykštį laukė malonės. Greitkeliu lėkėme daugiau nei 180 km/val. greičiu, tad už pusvalandžio jau sukiojausi sutartoje su Aušra vietoje. „Tu gal su reaktyviniu lėktuvu atvykai?“ – klausimu pasitiko draugė.
Aušra – patyrusi keliautoja autostopu. Jos stažas – ketveri metai. Mergina studijuoja Klaipėdoje ir dažnai aplanko maždaug už 100 km nuo uostamiesčio gyvenančius tėvus. Patirtis ją pamokė, kad nereikia sėsti į pirmą sustojusį automobilį.
„Kai pradėjau keliauti autostopu, atrodė, kad jūra iki kelių, – prisiminimais puolė dalintis Aušra. – Bet, patikėk, jokio malonumo taip keliauti per šlapdribą, lietų ar spiginant saulei. Buvo siūlymų ir naminės išgerti, ir ant galinės sėdynės pasilinksminti. Kartą net teko duoti į kojas. Vienas vairuotojas aiškiai buvo „su kvapeliu“, ėmė siūlyti pinigų, griebė už rankų, kad tik su juo važiuočiau.“
Ginsimės nagų dilde
Kelionę į Klaipėdą tęsiau kartu su Aušra. Pirmas šūvis – pro šalį. Prie mūsų sustojusio krovininio automobilio vairuotojas, kaip jis pats pareiškė, „užsinorėjo kompanijos“. Bet mums jo kompanija miela nepasirodė. Vyriškis net nemanė atsitraukti – stovėjo šalikelėje ir lūkuriavo.
„Turime nagų dildę ir dujų balionėlį – apsiginsime. Jei išlips iš automobilio kabinos ir seks mus – spirsime“, – nusprendėme ir abi paspartinome žingsnį. Ėjome greitkeliu tolyn, nes krovininis automobilis mus užstojo. Ramiau pasijutome tik sustabdžiusios kitą mašiną.
Naujas mūsų kelionės draugas – iš darbo namo vykstantis jaunas vyriškis. Ant rankos spindintis vestuvinis žiedas, už priekinio stiklo užkišta šeimos nuotrauka leido numanyti, kad Klaipėdą pasieksime be nuotykių. Dėl viso pikto žinute nusiunčiau draugui automobilio numerio raides ir skaičius – vis šiokia tokia saugumo garantija.
Bet vyriškis pasirodė patikimas ir malonus. „Dažnai važinėju į Klaipėdą, imkite mano telefono numerį, paskambinsite, kai reikės,“ – atsisveikindamas tarė jis.
Važiuokite... priekaboje
Pasimėgavusios saule ir jūra susiruošėme atgal į Kauną. Vėl stypsojome ant kelio, pro šalį skriejo automobiliai, bet niekas nestojo.
„Kartą laukiau beveik tris valandas. Lijo, buvo šalta. O dabar saulė šviečia – vienas malonumas stabdyti mašinas. Pamatysi, tuoj kas nors sustos“, – tiesdama ranką ramino Aušra. Ir iš tiesų po kelių minučių šalia stabtelėjo „kriokiantis“ automobilis. Išsišiepę keturi vaikinai siūlėsi padėti. „Priekaboje pilna vietos. Jei norite, pavėžėsime“, – kikeno greičiausiai dar pilnametystės nesulaukę vaikinai.
Jiems nuvažiavus sustabdėme dar vieną automobilį. Jo šeimininkai – pagyvenusi pora, traukianti iš Nidos. Vyriškis neatitraukė akių nuo kelio, moteris skaitė knygą. Jautėmės saugios. Išlipome Kaune, o jie patraukė link Vilniaus, tiesa, ne vieni. Mūsų vietas užėmė kiti – kuprinėmis apsikrovusi porelė.
BOX Vilniaus autostopo klubo nario Giedriaus Semaškos patarimai:
Keliaujant autostopu būtiniausi daiktai yra higienos priemonės ir švarūs drabužiai. Verta įsimesti šiek tiek maisto, geriamojo vandens. Tačiau, jei turi grynųjų pinigų ir mokėjimo kortelę, keliauti gali ir tuščia kuprine. Patartina pasiimti ausinuką, kad vienišais vakarais nebūtų liūdna.
Patogiausios vietos stabdyti automobilius – degalinėse prie greitkelių. Įsipilti benzino ar užkąsti kavinėje stojantys vairuotojai dažniausiai važiuoja ilgesnius atstumus. Jei esi ten, kur degalinių ir greitkelių nėra, atsistok taip, kad vairuotojai tave matytų iš kuo toliau, būtų nedidelė aikštelė automobiliui sustoti ar platesnis kelkraštis.
Lietuviai vairuotojai toli gražu nėra tokie geranoriški kaip Vakarų Europoje. Būk visada gerai nusiteikęs, nes kitaip greitai pulsi į depresiją, kad valandą–dvi stabdai ir vis dar stypsai vietoje.
Išmok nekreipti dėmesio ir pernelyg nesigilink į malonę tau padariusiojo prakalbas. Kartą vienas vairuotojas pavėžėjo mane vien todėl, kad turėtų galimybę išsakyti savo neigiamą nuomonę apie „tranzuotojus“. Teko klausytis, kad autostopu keliaujantys žmonės yra valkatos, reikalaujantys maisto ir gėrimų, suprask, išmaldos.
Nemokamai norintys keliauti žmonės turi apsišarvuoti kantrybe ir tikėtis visko, net ir paties blogiausio. Nori saugumo ir ramybės – lipk į autobusą.
