Tiksliau, iš lūpų į lūpas buvo perduodama tokia žinia: "Suokalbis" uždaromas. Mat tarp menininkų ar tiesiog palėbauti mėgstančių žmonių Rašytojų sąjungos kavinė buvo vadinama senuoju legendiniu vardu.
Taip ir buvo. Šią savaitę "rašytnamio" kavinė nebeveikė. Patalpose paskutinius daiktus dėliojo buvęs "Trečio brolio" šeimininkas Robertas Matulionis. Kiek pabambėjęs dėl spaudos dėmesio, jis sutiko "Lietuvos žinioms" papasakoti apie save ir šios legendinės kavinės lankytojus.
"Sąmokslas"
Kai skulptūras kuriančiam tautodailininkui R.Matulioniui pasidarė sunku pragyventi iš meno, jis nutarė mestis į verslą. "Pats primityviausias verslas yra kavinukė", - anuomet manė jis. Tuo užsiimti menininkas nusprendė drauge su žmona ir uošve. 1998 metų gruodį jie laimėjo konkursą ir pradėjo šeimininkauti Rašytojų sąjungos kavinėje. Suremontavę ją pavadino "Trečiu broliu", o pirmuosius lankytojus pakvietė 1999-ųjų kovo 6 dieną.
Iki tol apie populiarią užeigą "Suokalbis" Robertas buvo nedaug girdėjęs. Vienas bičiulis poetas papasakojo apie penktadienio šokius. "Susidariau įspūdį, kad čia buvo tarsi Rašytojų klubo filialas. Tai buvo tais laikais, kai kavinei vadovavo ponia Jolanta", - sakė pašnekovas.
Robertas norėjo palikti kavinės pavadinimą, prie kurio visi buvo pripratę. Būtų buvęs tiesiog "Naujasis suokalbis". "Bet kalbininkai prisikabino ir įkyriai siūlė pavadinti "Sąmokslu", - piktinosi pašnekovas. - Galiausiai jie nusileido. Tačiau Rašytojų sąjungos valdyba į pirmąją sutartį įtraukė sąlygą, kad pavadinimą renka ji. Ji leido pasirinkti iš dviejų variantų: "Trečias brolis" iš Jono Strielkūno eilėraščio arba "Pas Kukutį" - iš Marcelijaus Martinaičio. "Pas Kukutį" mums pasirodė visai blogai." Taip "rašytnamio" kavinė virto "Trečiu broliu". Tačiau Robertas prisipažino, kad net jis pats kavinę dažnai vadino įprastai - "Suokalbiu".
Tolerantiška aplinka
Rašytojų sąjungos kavinei reklamos niekada nereikėjo. "Iškaba "Trečias brolis" buvo tik pastato viduje, virš kavinės durų. Idėja buvo tokia: ateina savi žmonės ir atsiveda sau artimus, - sakė buvęs kavinės šeimininkas. - Čia rinkdavosi geri, silpni žmonės, nelabai įsitvirtinę gyvenime. Ateidavo iš vienatvės. Daug kas čia rado sau porą ir iki šiol kartu gyvena."
Iki tol, kol Rašytojų sąjungos kavinėje pradėjo šeimininkauti Robertas, buvo įprasta, jog prisilinksminusiems lankytojams kavinės darbuotojai iškviesdavo taksi automobilius, kad šie saugiai pasiektų namus. Ši tradicija buvo tęsiama. "Kokius penkerius metus nuolat kartojome, kad čia kviečiamas taksi, o ne policija, - tikino pašnekovas. - Tačiau viskam yra ribos. Mūsų budėtojų pagrindinis darbas buvo neleisti atsitiktiniams žmonėms kilti laiptais aukštyn prie Rašytojų sąjungos kabinetų. Pati kavinė apsaugos praktiškai neturėjo. Chaotiška publika tvarkėsi pati. Atrodė, kad "Trečiame brolyje" - visiška netvarka. Kažkas šokdavo ant stalų, kažkas - ant židinio... Be reikalo nesikišdavau. Tolerancijos buvo gal ir per daug, bet dėl jos susikūrė tam tikra atmosfera." "Trečio brolio" šeimininkai kas savaitę pirkdavo naujų indų, nes lankytojai daug jų sudaužydavo. Jei matydavo, kad netyčia, net neprašydavo sumokėti. To reikalaudavo tik iš piktavalių.
Senos ir naujos tradicijos
"Rašytnamio" kavinėje atsirado naujų tradicijų. Kad sienos nebūtų plikos, šeimininkas pradėjo rengti parodas ir kabinti bičiulių dailininkų darbus. Kai beveik visi pažįstami menininkai "pakabėjo" ant "Trečio brolio" sienų, Robertas sumanė čia eksponuoti žinomų poetų įrėmintus eilėraščius. Posmai būdavo spausdinami stambiu šriftu, kad prie stalelių sėdintys lankytojai galėtų lengvai juos perskaityti. Mintis rengti tokias ekspozicijas Robertui kilo, kai perskaitė, jog Niujorko metro kabinami eilėraščiai ir į darbą ar namo važiuodami žmonės gali paskaityti poezijos. "Buvome sutvarkę židinį, kūrendavome ugnelę", - kaip rūpinosi jaukia aplinka, sakė pašnekovas. Be abejo, "suokalbiškoje" kavinėje išliko ir penktadienio šokių iki paryčių tradicija. Tokiomis dienomis čia būdavo sausakimša. Kol išsiskirstydavo labiausiai įsišėlę lankytojai, pradėdavo švisti. Kitomis dienomis kavinė dirbdavo iki pirmos ar pusės dviejų nakties.
Ereliai ir drugeliai
Pašnekovas teigė, kad prie "Trečio brolio" lankytojų, kuriuos galima vadinti žvirbliais, varnomis ir ereliais, šliedavosi drugeliai, tai yra ne kūrybinių sąjungų atstovai.
Roberto įsitikinimu, "Trečiame brolyje" lankydavosi bohemos žmonės, o tokiais galima vadinti ne tik menininkus. "Bohemos kavinei užtenka, kad joje pasirodytų viena kita žvaigždutė. Visi kiti - moterys, mylinčios tik menininkus, jais netapę nevykėliai arba tie, kurie žada būti menininkais, - nuomonę dėstė pašnekovas. - Poetas Antanas A.Jonynas vakarais ateidavo išgerti kavos, paraukydavo nosį ir išeidavo. Nesuprasdavo, kad spektaklis jau įvyko. Kavinėje apsilankęs A.A.Jonynas atlikdavo savo vaidmenį ir išeidavo. Taip pat ir rašytojas Jurgis Kunčinas, kuris ateidavo atsigerti arbatos ir pabambėti, kad čia - girtuoklystės liūnas ir girdykla."
Buvęs "Trečio brolio" šeimininkas prisiminė, kaip kartais į kavinę užsukdavo nuolatinė Lietuvos atstovė prie UNESCO Ugnė Karvelis. Lankydavosi žurnalistė ir rašytoja Dalia Jazukevičiūtė. "Dabar ji romanus rašo. Dalia - geras žmogus. Tik turėdama daug energijos kartais bokalą švystelėdavo, bet niekada į nieką nepataikydavo", - šypsojosi pašnekovas. Kai ateidavo gyvuoju klasiku vadinamas Juozas Erlickas, Robertas juokaudavo: "Tu esi biznierius." Mat rašytojas neblogai uždirba iš savo kūrybos ir koncertų. Tačiau J.Erlickas atsikirsti neskubėdavo. "Jis yra taupus, savo genialų humorą išreiškia raštu", - šypsojosi pašnekovas.
Poeto štabas
"Rašytnamio" kavinę pamėgusiam poetui T.A.Rudokui kurį laiką teko ieškoti kitų vietų vakaroti. Į "Trečią brolį" jis nebuvo įleidžiamas. Robertas aiškino, kodėl buvo priėmęs tokį sprendimą: "T.A.Rudokas koncentruodavosi į grobį - sėdėdamas prie stalelio apsistatydavo savais ir svetimais bokalais ir juos gindavo. Poetas pradėjo elgtis taip, tarsi kavinė būtų jo štabas. Nuo ryto pradėdavo terorizuoti žmones - moterims siūlydavo pasimylėti, iš vyrų reikalaudavo pastatyti išgerti.
Jei A.T.Rudokui būtume leidę sėdėti "Trečiame brolyje", būtume turėję samdyti specialų žmogų - adjutantą. Finansiškai tai neįmanoma. Asmeniškai prieš poetą neturėjau nieko prieš, jis - tikras bohemos žmogus, bet laikiausi tvirtai ir dvejus metus į kavinę jo neįleidau."
Skaudžiausias atvejis
Su kavine "Trečias brolis" siejama publicisto, eseisto ir religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus netektis praėjusių metų vasarą. Jis mirė sostinės nakvynės namuose "Sala", į kuriuos policijos buvo atvežtas iš Sirvydo gatvės. Tądien G.Beresnevičius linksminosi kavinėje "Trečias brolis". Policija buvo iškviesta nuraminti triukšmaujančio neblaivaus vyro. Roberto tą vakarą kavinėje nebuvo. Todėl ši istorija jam žinoma tik iš pasakojimų.
Robertas sakė, kad mėgdavo skaityti G.Beresnevičiaus tekstus. Kai jam pirmą kartą kavinėje parodė šį žmogų, pašnekovas sakė netekęs žado. "Priėjau prie G.Beresnevičiaus ir išreiškiau jam savo susižavėjimą... Tačiau kai jis išgerdavo, vaizdas būdavo ne intelektualo", - teigė buvęs "Trečio brolio" šeimininkas. Jo nuomone, pasirūpinti G.Beresnevičiumi pirmiausia turėjo tie, kurie su juo linksminosi. "Kodėl jam iki tol nepadėjo? Tai galėjo nutikti ir kitoje kavinėje arba namie", - išreiškė savo nuomonę Robertas.
Ateis pragerti pensijos
"Esu daugmaž toks pats kaip ir kavinės lankytojai. Aš jiems sakydavau: "chebra", noriu į jūsų baro pusę. Kiek galiu čia stovėti ir žiūrėti, o kai vaišina, sakyti: deja, man naktį reikės vairuoti? - pasakojo Robertas. - Čia laikas visai kitaip eidavo. Kai penktadieniais dirbdavau iki penkių valandų ryto, paskui iki trečiadienio negalėdavau atsimiegoti. O rudenį man sukaks jau 60 metų. Pensininkas."
Klausiamas, kodėl nusprendė uždaryti kavinę, pašnekovas teigė, kad susidėjo daug dalykų. Kaip vieną jų paminėjo sveikatą. "Be to, susidarė įspūdis, kad Rašytojų sąjungai mes nebereikalingi, kad nuo mūsų pavargo ir varo iš čia. Gal tai tik įspūdis", - aiškino jis. Kavinė buvo uždaryta, nors pagal sutartį galėjo dar dirbti iki šių metų gruodžio pabaigos.
Dabar tautodailininkas, Pauliaus Galaunės ir Liongino Šepkos premijų laureatas Robertas vėl žadėjo kurti meną. Vis dėlto sakė, kad jei Rašytojų sąjungos kavinė vėl kada atsidarys, lankysis joje. "Ateisiu pragerti pensijos", - juokėsi Robertas.