Jame siūloma, kad po Senato pritarimo kandidatėms į NATO jau 2008 m. būtų skiriama finansinė parama. Daugiausia lėšų numatyta Gruzijai – 10 mln. dolerių. Be minėtų dviejų posovietinių valstybių į Aljansą pretenduoja Makedonija (3,6 mln. dol.), Albanija (3,2 mln.), Kroatija (3 mln.).
Šios keturios ketinamos finansuoti valstybės, pasak projekto iniciatorių, „visiškai atitinka Šiaurės Atlanto organizacijos kriterijus ir aiškiai parodė ryžtą įstoti į NATO“. Kai dėl Ukrainos, tai Kijevui Vašingtonas kelia sąlygą: jis turi atitikti tuos pačius narystės kriterijus – gynybos sistemų atitikimą NATO standartams (pavyzdžiui, oro uostų įrengimas), demokratinių laisvių tobulinimas, teismų valdžios stiprinimas.
Dokumento autoriai įstatymo projektą lydinčioje pažymoje pastebi, kad naujos NATO narės, tarp kurių – Estija, Latvija ir Lietuva, įstoję į Aljansą 2004-ųjų kovą, jau pasiekusios NATO šalių kriterijų lygį.
Žinoma, Rusija mano kitaip. Jos gynybos ministras Sergėjus Ivanovas laikraštyje „Sueddeutsche Zeitung“ piktinasi, kad ketinimai NATO plėsti į Gruziją ir Ukrainą nedidina nei Rusijos saugumo, nei stabilumo regione. Perspėdamas dėl tokių planų, ministras pateikė „neoptimistinį“ Estijos ir Latvijos pavyzdį.
Esą buvo tikėtasi, kad narystė Aljanse pagreitins „šių šalių demokratizavimą“ ir santykių su Rusija normalizavimą, tačiau išėjo priešingai: demokratizacijos procesas Baltijos šalyse įgavo „iškreiptą“ pobūdį. Ministras laikraštyje pateikia tokius argumentus: jose dergiama Raudonosios armijos kareivio, išgelbėjusio pasaulį nuo „rudojo maro“, šlovė, propaguojamos fašistinės ir nacionalistinės idėjos, rusakalbiai diskriminuojami.
Taip pasireiškia, anot straipsnio autoriaus, „politinis Aljanso aklumas, kuris „švelniai tariant, kelia nesusipratimą“...
Maskvą suerzino ne tiek naujų NATO narių integracijos startas, kiek, pavyzdžiui, naujojo JAV gynybos ministro Roberto Gates‘o raginimai 2008 metų Amerikos biudžete skirti daugiau lėšų kariniams reikalams. Rusiją, kaip ir Iraną, Šiaurės Korėją bei Kiniją, jis pavadino „grėsmių šaltiniais“.
Kita vertus, pajuokavo R.Gates‘as, „su Rusijos ministru mes abu esame žvalgybininkai, tad įvykę mūsų pokalbiai buvo naudingi“. Penktadienį jie kalbėsis Sevilijoje, kur vyks metinis Rusijos ir NATO tarybos posėdis, po to R.Gates‘as ketina lankytis Maskvoje.
Tiesą sakant, nė viena į Aljanso nares pretenduojanti ir JAV užtarimą gavusi šalis jos standartų neatitinka, pastebi interneto svetainės „Gazeta.ru“ apžvalgininkas. Pavyzdžiui, Gruzija žadėjusi įrengti oro uostus Vazianyje, Marneulyje ir Aleksejevkoje, aktyviau rengtis taikos misijoms Irake ir Kosove, kam paragino ir Tbilisyje neseniai viešėjęs Lietuvos premjeras, „namų darbų“ dar nepadarė.
Nei Gruzija, nei Ukraina dar neparengusi narystės veiksmų plano, kuriuos patvirtinusios Albanija, Kroatija ir Makedonija. Šios narystės išlygos Kijevui daromos dar ir dėl neapibrėžtos situacijos Kryme, dėl pačių Ukrainos vadovų apsisprendimo kol kas neforsuoti stojimo į Aljansą, pirmenybę teikti ES. Šioje šalyje, kaip niekur kitur, matyt, nebe Rusijos įtakos, jaučiamas politikų ir gyventojų pasipriešinimas narystei Aljanse.
Kita vertus, Vašingtoną kaip ir Briuselį imponuoja politinis Kijevo ir Tbilisio ryžtas. Kaip pabrėžė vienas iš įstatymo projekto autorių senatorius respublikonas Richardas G. Lugaras, šias posovietines šalis reikia pagirti „už jų pasipriešinimą Maskvos spaudimui“.
Vakarai skuba Gruziją ir Ukrainą įtraukti į NATO orbitą. Anapus Juodosios jūros Aljanso narėmis tik ką tapo Bulgarija ir Rumunija, gera strateginė Turkijos padėtis. Šį regioną sujungus su Balkanais, NATO „fronto linija“ pasistumia į pietus. Todėl visai ne fantastinė atrodo bloko perspektyva, kai kada nors jo narėmis taps Izraelis ar Šiaurės Afrikos šalys.