Alkoholizmas šioje vietoje mūsų šalyje yra ypač opus klausimas, nes jo mastai tikriausiai viršija šimtą tūkstančių mūsų oficialių alkoholikų. Nes nemaža dalis šiuo metu alkoholikais dar tik tampa. O kita dalis įpratusi matyti lietuvį kaip žmogų su bokalu alaus, žiūrintį į krepšininkus.
Alkoholizmas – tai daugiausia painiavos sukelianti diagnozė todėl, kad jam dažniausiai labai keistai dalijama atsakomybė.
Štai, tarkime, nuo insulino priklausantis diabetas. Visi žino, kad diabetiko atsakomybė už savo diabeto atsiradimą – tai dar prieš susergant nepiktnaudžiauti alkoholiu, sportuoti, mažinti riebių ir saldžių patiekalų kiekį. Tačiau jei žmogus nesilaiko šių reikalavimų ir suserga diabetu, jo per daug nesmerkia. Organizmas dabar prašo insulino ir tiek. Paciento atsakomybė – tai netgi ne atsakomybė, o baimės numirti padiktuota būtinybė laiku leistis insuliną ir po jo pavalgyti. Kitaip – koma. Jei diabetu sergantis vargšas žmogus pasiskelbtų, kad jam reikia vaistų, tikėtina, kai kurie geros valios žmonės netgi susimestų ir padėtų.
O štai alkoholizmas ir narkomanija. Organizmas prašo alkoholio ar heroino ir tiek. Prašo negailestingai – taip, kaip prašytų maisto, oro ar vandens. Tai tipiškos ligos su visais ligų simptomais. Tačiau kaip mes į jas žiūrime? Mes su panieka sakome, kad žmogus tiesiog „pijokas“ arba „narkomanas“ ir leidžia uždirbtus pinigus vėjui bei griauna savo bei šeimos gyvenimą. Alkoholiko ar narkomano niekas nerems ir nešelps, nes „jis pats kaltas“. Nealkoholikui ir nenarkomanui atrodo, kad išeitis labai paprasta – „tegul parodo valią ir negeria (nesileidžia)“. Tarsi priklausomybė būtų kokia užgaida, lepumo ir neatsakingumo išraiška. Patarimas „pasitaisyk“, dalinamas nediabetikui, – visi suprastų, kad tai per daug keista: „Pasistenk išlaikyti normalų cukraus kiekį kraujyje“. O alkoholikui patarimas negerti toks pat lengvas, kaip „įkvėpk ir kuo ilgiau nekvėpuok – parodyk valią“.
Štai dar vienas keistas atsakomybės paskirstymas: valdiška medicina ir kompensuojamieji vaistai. Idėja tokia: jei žmonės serga ir negali pagyti, vadinasi, sunku gauti kompensuojamuosius vaistus ir per brangūs specialistai. Ir trukdo eilės poliklinikose.
Pagal šią teoriją liga – tai medicinos problema. O vaistai – sveikatos sąlyga. Iš tiesų liga – tai žmogaus problema, tarsi atpildas už jo pasirinktą gyvenimo būdą. Mes galime pasirinkti vieną iš kelių gyvenimo būdo schemų. Pagal pirmąją schemą iš pradžių nemalonu, bet malonu po to mes su nenoru keliamės iš ryto, bėgiojame, mankštinamės ir lipame po vėsiu dušu. Iš pradžių nemalonu, po to malonu.
Pagal antrąją schemą mes leidžiame sau nejudėti, tonizuojamės kava ir cigaretėmis, prisivalgome spurgų ir picų, ir vakarus baigiame keliais bokalais alaus su brendžiu. Po to mums pučia pilvą, rytais būna bloga, po pietų traukia į miegą ir skauda įvairius raumenis. Iš pradžių buvo malonu, po to nemalonu.
Pagal trečiąją schemą mes visą laiką dirbame. Mes neiname atostogų, beveik nemiegame ir uždirbame pinigus ateičiai, kuri niekad neateina. Nes yra tik dabartis. Mums visą laiką nemalonu, bet yra vilties, kad uždirbti pinigai padės ateityje. Mes ir mirštame su šia viltimi.
Už kiekvieną iš tokių pasirinktų gyvenimo schemų mes kažkuo mokame. Pirmojoje schemoje „nemalonu – malonu“ iš pradžių nemaloniu impulsu gyventi sveikai mokame į priekį. Antrojoje schemoje – „malonu – nemalonu“ – mokame vėliau pagiriomis. Trečiojoje schemoje „nemalonu, bet yra vilties“ tiesiog ištaisome kažkokią sunkią karmą. Ir kai sveikata bet kurioje iš šių schemų pagaliau sušlubuoja, tiesiog tos kainos, ar, jei mėgstate šį žodį – karmos, išraiška yra mūsų atsakomybė. Gydytojai bando padėti susitvarkyti su šiomis pasekmėmis, bet jų vaistai, aparatūra ir darbas kainuoja nepigiai, kaip ir visos dėmesio reikalaujančios pastangos, tarkime, juvelyro.
O dabar paklauskite poliklinikos eilėje sėdinčio žmogaus: ką jis galvoja apie sveikatą ir mediciną? Jis pasakys: didelės eilės, gydytojams trūksta laiko, o vaistinėje negausi kompensuojamųjų vaistų. Pakalbinkite ministerijos darbuotojų. Jie pasakys: trūksta lėšų. Ir vėl kalbės apie kompensuojamuosius vaistus. Visos problemos, susijusios su sveikata, neišvengiamai nukrypstą į kalbas apie kompensuojamuosius vaistus.
Aš nelabai suprantu šio ryšio. Aš išvis nemanau, kad tarp sveikatos ir vaistų būtų koks nors ryšys. Aš tik manau, kad mes galime imti ir paskirstyti atsakomybę mums neįprastu būdu. Ir netgi tuomet pasaulyje, žmonėse ir sistemose vis vien lieka 49 proc. blogio ir 51 proc. gėrio. Tik dėl šių dviejų procentų skirtumo pasaulis ir laikosi.