Laisvė priimti sprendimus – būtina
Pernelyg įsitraukdami į vaikų gyvenimą tėvai mažina jų savarankiškumą. Tuo metu nuo atžalų daugiau atsitraukdami, gebėjimą būti savarankiškiems suaugusieji didina. Apie tokį ryšį tarp tėvų ir vaikų kalbanti Kauno Karalienės Mortos mokyklos vadovė Dovilė Manukian pabrėžia – mažiesiems laisvė yra būtina, todėl reiktų ne priimti sprendimus už juos, o dažniau lydėti tokiame pasirinkimų kelyje.
„Visgi suaugusieji neretai jaučia kaltės jausmą, kad kažką daro per mažai arba netinkamai. Kartais tam tikrus dalykus tėvai vaikams nori kompensuoti, pavyzdžiui, manydami, kad su atžalomis kasdien praleidžia per mažai laiko. Tačiau tokie įsitikinimai suaugusiuosius dažnai įspraudžia į kampą. Lydimi kaltės jausmo ar nepasitikėjimo savimi, tėvai kelia sunkumų ir sau, ir vaikams. Todėl reiktų atsitraukti. Tarkime, sakyti vaikui – per daug kišuosi į tavo gyvenimą: kaip darai namų darbus, rengiesi, tvarkai kambarį. Tėvai turėtų akcentuoti, kad tai yra jų atžalų atsakomybė, kurią pastarosioms reiktų prisiimti su visomis pasekmėmis“, – sako D. Manukian.
Anot ugdymo ekspertės, suaugusieji privalo nuspręsti patys, kuriose srityse atsitraukti verta labiausiai. Tačiau leisti vaikams prisiimti atsakomybę yra būtina. Tik, anot D. Manukian, nederėtų painioti atsitraukimo su nepriežiūra, mažesniu dėmesiu ar rūpesčiu. Švietimo specialistė primena – iki savo atžalų pilnametystės už jas tėvai yra visiškai atsakingi, todėl visiškai atsitraukti negali ir privalo padėti.
Su tuo sutinka ir vaikų psichologė Renata Gataveckaitė. Anot jos, tėvai yra savotiški gidai, kurie lydi vaikus į suaugusiųjų gyvenimą. Todėl tinkamas sprendimų priėmimas yra jų tolimesnės sėkmės raktas.
„Tik mažieji stebuklingai neužauga sėkmingais vos tapę suaugusiais. Šis procesas privalo turėti tęstinumą ir prasidėti kiekvieno vaiko raidos amžių atitinkančiais sprendimų priėmimo gebėjimais. Pavyzdžiui, jis sulaukė vienerių ir tik pradėjo mokytis vaikščioti. Tuomet reikia padrąsinimo tokį veiksmą atlikti pačiam, o ne begalinio tėvų nerimo, kad vaikas nukris, nuo to būtina apsaugoti visais įmanomais būdais. Todėl ir toliau per visą raidą laisvė yra labai reikalinga. Vaikas turi savarankiškai mokytis naujų įgūdžių valdymo galimybių, kadangi optimalus nusivylimas reikalingas augimui ir vystymuisi. Tai ypač naudinga natūraliai jo raidai – autonomiškumui, savarankiškumui, supratimui, ką galima daryti pačiam. Taip ugdoma už save atsakinga asmenybė“, – apie vaiko raidos procesą kalba psichologė R. Gataveckaitė.
Turi išmokti suklysti ir prisiimti atsakomybę
Kartais tėvai patys nepastebi tam tikrus dalykus vis dar priimantys už vaiką, užuot jį mokę pačiam priimti sprendimus, o kartu su jais ir atsakomybę. Tai D. Manukian aiškina kaip mažųjų didesnio pasitikėjimo savimi skatinimu ir tėvų atsitraukimu nuo kasdieniškų, įprastų procesų.
„Sakykime, vaikams sudedame kuprinę į mokyklą. Tai padarome greitai ir užtrunkame nedaug laiko, o mažesnis vaikas pats ruoštųsi tikrai ilgiau. Todėl turime būti tam pasirengę: duoti laiko, o ne skubinti ir nuolatos raginti. Toks gyvenimiškas pavyzdys rodo būtinybę tėvams suteikti vaikams laisvės ir nesitikėti tobulumo. Juk kiekvieną mūsų motyvuoja sėkmė. Visgi eidami paskui vaiką, taisydami jo klaidas, didinsime nepasitikėjimą ir mažinsime motyvaciją“, – pastebi ugdymo specialistė.
Savo ruožtu paklausta, kada mažieji tampa savarankiški priimti sprendimus ir atsakyti už jų pasekmes patys, R. Gataveckaitė sako – tai siejama su mokyklinio amžiaus pradžia.
„Ji yra ta takoskyra, kai vaikas išeina į platesnį socialinį kontekstą ir susiduria su iššūkiais, kuriems įveikti prireikia daugiau savarankiškumo. Mokykloje vaikas turi išmokti prisiimti atsakomybę už savo elgesį labiau struktūruotoje aplinkoje. Joje kyla ir daugiau reikalavimų. Savo ruožtu tėvai čia turi mažesnes galimybes daryti įtaką procesui. Jiems privalu gebėti išmokti valdyti asmeninį nerimą dėl vaiko ir patikėti juo, kaip augančia asmenybe, kuri pradeda daugiau visko daryti nebe dėl šeimos, o daugiau dėl savęs“, – tikina psichologė.
Taip, anot jos, itin svarbiu tampa kitų reikšmingų suaugusiųjų vertinimas, pavyzdžiui, mokytojų. R. Gataveckaitei antrina ir D. Manukian, kurios manymu, savarankišką iššūkių sprendimą pradeda ugdyti vaiko ir pedagogo ryšys.
„Todėl davus laisvę priimti sprendimus reikia palikti vietos ir pasekmių priėmimui. Jei vaikas tinkamai nepasiruošė pamokai, situaciją turi spręsti ne tėvai, o leisti atžaloms pačioms megzti ryšį su mokytoju: ateiti, pasikalbėti, išsiaiškinti, susitarti. Mažiesiems reikia išmokti bendrauti – užduoti klausimą ir gauti atsakymą. Tada mokosi ir mokytojas, ir mokinys, atrasdami tarpusavio ryšį. Tikrai tėvams neverta spręsti iššūkių už vaiką, kai jis tai gali padaryti pats. Antraip mažieji patirs stresą, regresą, praras įgūdį savarankiškai įveikti sunkumus. Žinoma, tėvai patys nori spręsti įvairias situacijas, nes mano, kad tai padarys greičiau, paprasčiau, išmintingiau. Tuo metu vaikai randa savo – asmeniškus, kitokius, originalius, kūrybiškus – sprendimus. Taip jie tampa ir labiau savarankiški, ir atsakingi“, – dalijasi D. Manukian.
Svarbi visapusiška partnerystė
Užsiminusi apie sklandų vaikų mokymosi procesą švietimo įstaigose, D. Manukian pabrėžia, kad šeima ir mokykla nėra dvi atskiros institucijos, todėl jų bendradarbiavimas – itin svarbus savarankiškumo mokymui.
„Tai ypač aktualu kalbant apie namų darbų ruošimą. Geriausia, kai vaikai juos daro patys, savarankiškai. Tik ne visi moka, taip vėlgi svarbus tampa atsakomybės prisiėmimas. Tėvai gali tik padėti, susipažinti su mokytojais, išsiaiškinti, ko vaikui reikia. Tuomet suaugusiųjų pareiga yra suteikti vaikui laiko ir erdvės, suprasti, kas jam trukdo ir leidžia pasiekti norimus tikslus, išmokyti organizacinių įgūdžių“, – tikina pašnekovė.
Tačiau ji atkreipia dėmesį – vaikų savarankiškumo ugdymas yra įvairiapusis procesas. Todėl tėvams reikia išmokti pastebėti kritines situacijas ir tam tikrais atvejais suprasti, kada atžalų laisvė virsta kraštutinumu.
„Vaikų pažymiai gali pradėti prastėti, namų darbai – nesisekti, mokytojai imti rašyti apie nedalyvavimą pamokose. Tuomet tėvai turėtų įsikišti ir tarpininkauti padedant mokytojams mokyti. Tik šeimos ir mokyklos institucijoms bendradarbiaujant pasiekiami tikslingi rezultatai. Taip vaikas visą laiką jaučia tiek tėvų, tiek mokytojų buvimą šalia. Tai jam suteikia didžiulio pasitikėjimo. Svarbiausia, kad vaikas turėtų erdvės klysti, pajusti pasekmes, būti savarankišku ir prisiimti atsakomybę už savo iššūkių sprendimą“, – reziumuoja D. Manukian.
