Ilgametė mokytoja sutiko pasikalbėti apie dabartines nuotaikas ir tai, kuo gyvena mokytojai. Ji sako, kad ne visi, kurie palaiko streiką, iš tiesų streikuos. Ji teigia, kad mūsų visuomenėje, deja, nėra ryšio tarp išsilavinimo ir užmokesčio, o Skaisčio figūra ir komentarai – puikus to pavyzdys.
„Pinigų švietime yra daug. Bet jie paskirstomi labai neefektyviai ir mokytojai tai mato. Tai labai prisideda prie bendro negatyvo“, – pabrėžia mokytoja.
– Mokytojai ir vėl streikuoja. Ar streikuosite jūs? Kodėl?
– Aš nestreikuosiu.
Ir ne tik todėl, kad mūsų gimnazijoje nėra profesinės sąjungos. Ne tik todėl, kad Lietuvoje dabartines profsąjungas, panašiai kaip ir Seimą, matau nesugebančias tarpusavyje susitarti dėl bendro tikslo, plėšomas smulkių valdžios ambicijų ir siaurų interesų, taip tik prisidedant prie neigiamo mokytojo įvaizdžio visuomenėje.
Tiesiog todėl, kad esu labai nevisuomeniška, vengiu bet kokios minios ir masinių renginių.
Bet patį streiką ir streikuojančius labai palaikau. Tai yra konstitucinė teisė, kad ir kaip įvairios valdžios bandė ar bando įvardinti, kad esam Rusijai ar panašiai naudingi idiotai.
– Iš tiesų ne visi mokytojai streikuos. Kaip manote, kokios dažnu atveju to priežastys? Ar nestreikuos tie, kurie patenkinti darbo sąlygomis ir atlygiu?
– Kodėl ne visi streikuos, daug priežasčių. Ir tikrai ne dėl to, kad jie patenkinti darbo sąlygomis. Bet štai jums nuotrupa nugirsto viešoje vietoje pokalbio:
– Ar streikavote įspėjamajame streike?
– Taip, žinoma, ir kiek palaikymo iš mokinių ir jų tėvų sulaukėme.
– O tikrajame streikuosite?
– Ne, ką jūs, už streiko dienas nemoka, man pragyventi reikia. Mano atlyginimas žinote koks.
Kalbėjo jaunutė mokytoja, atėjusi į mokyklą iš pašaukimo, su dideliu noru mokyti. Man pasirodė baisu: tu net negali savo teisės į teisingą atlyginimą, kaip nurodoma LR Konstitucijoje, apginti, nes tau neužteks iki mėnesio galo.
– Kodėl mokytojui turi būti mokama daug?
– Na, kas yra daug, jau spekuliacijų klausimas. Reikia realistiškai įvertinti ir ekonominę realybę. Aš įvardinčiau ne „daug“, bet adekvačiai.
Mokant adekvatų atlyginimą, į mokyklą ateitų geresni specialistai, mokykla galėtų rinktis, o tada ir reikalauti rezultatų. Tas pats galioja ir aukštosioms, ruošiančioms mokytojus. Paruošimas turėtų būti žymiai geresnis nei dabar.
Jei klausimas apie adekvatumą, tai vėl norėčiau kalbėti pavyzdžiu iš savo patirties. Seku feisbuke savo kolegą iš Vokietijos, dėstantį psichologiją ir vokiečių kalbą, o šiuo metu pasiėmusį akademinių atostogų (sabbatical leave) ir keliaujantį po Pietų Amerikos šalis, tobulinantį savo asmenybę ispanų kalba, kasdien socialiniuose tinkluose įkeliantį savo kūrybos eiles, besikraunantį idėjų grįžimui į mokyklą.
Visam tam gėriui jam užtenka iš mokytojo algos, kurią jam moka net ir akademinių atostogų metu. Tai tiek apie adekvatumą
– Ar mokytojus mokiniai šiuo metu laiko autoritetais?
– Dabartinė karta beveik neturi autoritetų. Kaip tik turėjom tokią temą su abiturientais, pora merginų įvardijo mamą, kaip autoritetą, bet manau čia daugiau meilės ir pagarbos buvo. O kiti ilgai mąstė ir pripažino, kad tokių nėra.
Tai turbūt mokytojas irgi nepataiko į šią kategoriją. Bet tikrai negaliu teigti, kad neliko ir pagarbos. Tiesiog reikia kalbėti apie kiekvieną atskirą atvejį.
– Ar sutiktumėte, kad mokytojas, kuris mokėsi, yra išsilavinęs, bet uždirba nedaug, mokiniui gali sukelti disonansą? Tai kam tada mokytis, jei prieš akis matai pavyzdį: mokaisi, o turtinga ateitis nenusimato.
– Jau pačiame klausime yra atsakymas, kodėl mokytojams reikia mokėti daugiau. Manau, blogybė mūsų kažkaip užsitęsusioje postsovietinėje visuomenėje yra ta, kad nėra ryšio tarp išsilavinimo beimokslo ir atlyginimo už jį. Dar daugiau: dalis visuomenės žiūri į inteligentą neigiamai.
Vėl iš mano patirties. Kolegos iš Suomijos rengė skaitmeninį vadovėlį ir pasiūlė bendradarbiauti. Mano mokinė turėjo sukurti trumpą vaizdo įrašą apie savo hobį – šokį. Na sukūrė, nusiuntė ir pamiršom. Vasarą gaunu žinutę iš jos: „Mokytoja, suomiai man sumokėjo 100 eurų ir dar visokių dovanėlių pridėjo.“ Štai pavyzdys, kai už intelektinį produktą gautas atlygis. Gerbiamas ir įvertinamas bet kurio visuomenės nario – ir mokinio – darbas.
– Kaip vertinate pono Skaisčio išsireiškimą apie mokytojus?
– Tokios paplavos ant mokytojų arba ant kitų žmonių, pagal situaciją, paprastai pilamos iš beraščių bonzų (kaip visada taiklus Valatkos žodis). Minima persona bandė demonstruoti anglų kalbos žinias, bet ne jam pirmam nepavyksta. Iš „strikebreakerio“ išėjo „streakbreakeris“.
Tai aš tiesiog neturiu daugiau komentarų. Tik ir vėl puikus atvirkštinis pavyzdys, kaip nėra ryšio tarp išsilavinimo ir atlygio.
– Ar sutiktumėte, kad mokyklose yra ir tingių, nesiruošiančių, aplaidžiu mokytojų?
– Taip, sutinku, nors ir labai nesmagu. Bet tai ir vėl skaudus rezultatas to paties netinkamo mokytojų rengimo, netinkamo atlygio už darbą.
Bet tokių ne savo kėdėje sėdinčių specialistų yra visose srityse, ne tik švietime. Ir valstybės tarnyboje, ir gydytojų, ir t.t. Didelė dalis visuomenės yra disorientuota, pasimetusi, nesusivokianti. O šaknys to vėl toje pačioje mokykloje.
– Ar sutiktumėte, kad mokytojas ne tik moko savo dalyką, bet ir formuoja vaikų pasaulėžiūrą? Paplėtokite šią mintį.
– Mano galva, jokiu būdu nenuvertinant kitų profesijų, pagal svarbą ir įtaką visuomenei išskirčiau dvi svarbiausias. Ir būtent ta tvarka: gydytojo ir mokytojo.
Jei pirmieji atsakingi už mūsų sveikatą ir gyvybę bei lydi mus nuo gimimo iki mirties, tai antrieji turėtų formuoti visuomenę plačiąja prasme. Jos dabartinį ir būsimą veidą.
Už mokytoją tuo aspektu svarbesnė tik šeimos institucija. O jei dėl tam tikrų priežasčių ji neveikia, tai mokykla turėtų šitą teigiamo poveikio trūkumą kompensuoti. Nes jei vaikas ne namuose ir ne mokykloje, jį formuos gatvė su visomis to pasekmėmis
Mokytojas, kaip jokia kita profesija, turi privilegiją ir pareigą formuoti jauną žmogų. Sakyčiau, tokia dievo funkcija – lipdyti adomus ir ievas. Atskleidžiant pasaulio surėdymą ir dėsnius, atmerkiant jų akis grožiui ir menui, auginant jiems sparnus.
