„Apie tai, kad turi autizmo spektro sutrikimą, neseniai viešai prabilo ir „Tesla“ įkūrėjas Elonas Muskas, o aršiai su klimato kaita kovojanti Greta Thunberg ne tik neslepia, kad pati yra autistė, bet ir teigia, kad būtent autistai yra ta žmonių atšaka, kuriuos galima vadinti normaliais. Visi kiti, anot jos, atsilikę, nes nesupranta pasauliui gresiančios katastrofos ir dėl to nekovoja, – mokymosi platformos MOKOSI.lt organizuotoje paskaitoje „Vaikų autizmas: atpažinimas ir pagalbos metodai“ sakė J. Valtarė ir akcentavo, kad autizmo spektras labai platus ir vaikai labai įvairūs: – Nesu sutikusi dviejų vienodų vaikų netgi su vienodomis diagnozėmis. O pasikapsčiusi giliau aš net esu pagalvojusi, kad, ko gero, mes visi turime tam tikrų autizmo spektro bruožų.“
Skaitydama pranešimą tėvams ir mokytojams J. Valtarė pasidalijo praktinėmis žiniomis, kurias įgijo per 14 metų dirbdama specialiąja pedagoge.
Diagnozė – ne nuosprendis
Lektorė sakė dažnai išgirstanti, kad anksčiau tokių vaikų nebūdavo arba būdavo vos vienas kitas. Tačiau ji mano, kad jų būdavo visais laikais, tiesiog anksčiau nebūdavo reikalingos diagnostikos ir sistemos, kuri visa tai apdorotų.
„Iki nepriklausomybės tai buvo toks skaudulys, apie kurį tiesiog nebuvo garsiai kalbama. Kaip yra pasakojęs psichiatras Dainius Pūras, kuris prisidėjo prie šiems vaikams reikalingų raidos centrų atsiradimo, anksčiau būdavo taikomos dabar jau nebepriimtinos praktikos – vaikai būdavo rakinami, pavyzdžiui, prie radiatorių, raminami medikamentais ir net guldomi į psichiatrines ligonines. Todėl manau, kad daugelis tėvų, žinodami, kad nesulauks reikiamos pagalbos, tiesiog nesiafišuodavo ir laikydavo savo vaikus namuose. O dabar apie tai kalbama vis garsiau, vis tenka išgirsti, kad mūsų aplinkoje yra be galo daug gabių autistų su Aspergerio sindromu“, – pasakojo J. Valterė.
Ji pabrėžė, kad visiškai nesvarbi nei socialinė tėvų klasė, nei kiti veiksniai – nuo to, ar vaikas gims su šia diagnoze, neapsaugotas nė vienas. Statistiškai autizmo spektro sutrikimų turi apie 0,2–0,6 proc. populiacijos, berniukams šis sutrikimas nustatomas 2–4 kartus dažniau nei mergaitėms. Per visus savo darbo metus, prisiminė lektorė, ji sutiko tik vieną ASS turinčią mergaitę.
Vesdama paskaitą J. Valterė apgailestavo, kad nepavyko prikalbinti pasipasakoti pačių tėvų, auginančių vaikus su autizmo spektro sutrikimais. Vieniems skauda, jie vis negali susitaikyti, kad jų vaikas yra kitoks, kiti nedrįsta, o treti išvis yra neigimo stadijoje. Blogiausia, anot specialiosios pedagogės, kad neigiant vaiko sutrikimus iš jo atimama galimybė laiku gauti geriausią pagalbą. Tai pagrįsdama J. Valtarė paminėjo ne vieną buvusį savo mokinį, kuriems puikiai sekasi bendrojo lavinimo mokykloje.
„Klaidinga „nurašyti“ žmogų arba turėti vienokių ar kitokių lūkesčių remiantis vien diagnoze. Autizmas šiems žmonėms gali padovanoti ir išskirtinių stiprybių rinkinį, pavyzdžiui, gerą vizualinę atmintį, nestandartinį mąstymą, susikoncentravimą į jiems įdomias veiklas, pastabumą smulkiausioms detalėms, besąlygišką lojalumą, teisingumą ir pan. Taigi nereikia išsigąsti sulaukus tokios vaiko diagnozės. Atvirkščiai – negalima pamiršti, kad savalaikė pagalba yra labai svarbi“, – sakė J. Valtarė.
Keistumas pastebimas bendraujant
Lektorė akcentavo, kad autizmas nėra liga, tad juo nesergama. Taip pat – kad autizmas nėra užkrečiamas ir kol kas nėra vaistų jam gydyti. Šis sutrikimas gali stipriai paveikti gyvenimo kokybę ir tokia būklė tęsiasi visą gyvenimą. ASS turintiems žmonėms nėra būdingi tipiški išoriniai fiziniai bruožai. Tai neurologinis raidos sutrikimas, kuris labiausiai paliečia kalbos ir bendravimo, socialinių įgūdžių ir elgsenos vystymąsi. Žmogus kitaip bendrauja, kitaip jaučia ir kitaip suvokia pasaulį.
Dažnai keistai skamba autistiškų žmonių kalbėjimo tonas, ritmas ir intonacijos. Jie kartoja savo klausimus ar atskiras frazes. Sunkiai išreiškia save žodžiais. Kalbą jie supranta pažodžiui, tad jiems sunku suprasti humorą, sarkazmą, ironiją, „skaityti tarp eilučių“. Taip pat sunku suprasti kito žmogaus emocijas veide, kūno kalbą.
Autistiški žmonės kitaip išreiškia savo empatiją. Čia J. Valtarė suskubo paaiškinti, kad tai nereiškia, jog jie nėra bejausmiai – jiems tik sunku įlįsti į kito žmogaus kailį, suprasti kūno ženklus, mintis. Jų emocijos neretai neturi pakopų – pavyzdžiui, jei jie nuliūdę, tai absoliučiai nuliūdę, besisielojantys ar įsiutę. Visa tai veda prie neadekvačių reakcijų ir didelių socialinių nesusipratimų.
Vieniems simptomai išreikšti labai stipriai, kitiems jie gali būti beveik nepastebimi. Vieno žmogaus, turinčio autizmo spektro sutrikimą, bendravimas su aplinkiniais ir elgesys gali labai stipriai skirtis nuo kito. Be to, šalia ASS dažnai būna gretutinių ligų: virškinamojo trakto, miego, valgymo sutrikimai, epilepsijos priepuoliai, imuniniai sutrikimai, socialinio nerimo, motorikos, intelekto, dėmesio sutrikimas, išryškėja ypatingi pomėgiai, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos sutrikimai.
„Dėl to, kad kiekvieno autizmo požymių „rinkinys“ yra skirtingas, šį sutrikimą sunku tiksliai suprasti. Sužinoję diagnozę, bet nepažinę žmogaus, negalėsite pasakyti apie jį nieko, išskyrus tai, kad jis greičiausiai turi problemų su bendravimu ir socialine sąveika“, – dėstė lektorė.
Į kokius ženklus atkreipti dėmesį
Remdamasi psichologo, prof. Vytauto Gudonio įžvalgomis paskaitos lektorė pasidalijo pirminiais bendrais požymiais, kurie gali padėti identifikuoti autizmo spektro sutrikimus.
Maždaug pusė tėvų neįprastą vaiko elgesį pastebi šiam sulaukus 18 mėnesių, o jau po 24 mėnesių dėmesį į nukrypimus atkreipia 80 proc. tėvų. Kadangi atidėtas gydymas gali turėti įtakos ilgalaikiam rezultatui, J. Valtarė primena, kad vaikas turi būti nedelsiant parodytas specialistui, jei pasireiškia kuris nors iš šių simptomų:
- iki 12 gyvenimo mėnesių vaikas dar neguguoja (netaria „agu“ ar pan. skiemenų);
- iki 12 mėnesių negestikuliuoja (nerodo daiktų, nemojuoja atsisveikindamas ir pan.);
- iki 16 mėn. netaria žodžių;
- iki 24 mėn. spontaniškai nepasako dviejų žodžių frazės;
- jei bet kuriame amžiuje prarandama kokia nors kalbos ar socialinių įgūdžių dalis.
Kaip padėti autistiškiems vaikams mokykloje
J. Valtarė pabrėžė, kad vaizdinę informaciją autistiški vaikai suvokia geriau nei žodinę. O maždaug trečdalis iš viso nekalba ir bendrauja alternatyviomis komunikacijos priemonėmis – gestais, paveikslėliais, specialiomis programėlėmis.
„Prisiminkite, kad jiems sunku suprasti socialines normas, ypač tas, kurias vadiname „nerašytomis taisyklėmis“, todėl jiems sudėtinga užmegzti pokalbį, sunku susirasti draugų. Kai kada žmogus, turintis ASS, atrodo užsidaręs savo pasaulyje. Taip jis atsiriboja nuo aplinkos dirgiklių arba sutelkia dėmesį į jam įdomią veiklą. Jam taip pat gali būti sunku žaisti komandinius, grupinius, vaizduotės žaidimus“, – remdamasi darbine patirtimi kalbėjo ji.
Dažnai vaikams nusiraminti, susikoncentruoti ar išvengti nerimo, baimės priepuolio padeda savistimuliacija, pavyzdžiui, lingavimas pirmyn atgal, garsų ir frazių kartojimas, plojimas rankomis, spragsėjimas pirštais, šokinėjimas, dainavimas, niūniavimas ir kt. tipiniai ir netipiniai judesiai.
Ne visiems vaikams, tačiau neretai pasitaiko, kad jiems reikia nustatytos struktūruotos dienotvarkės ir rutinos, nes jie mėgsta tam tikrus veiksmus daryti nuolat ta pačia tvarka. Netikėtumai, staigūs pasikeitimai jiems sukelia nerimą, tad geriausia, kai iš anksto žino, ko tikėtis. Jie gali labai griežtai laikytis tam tikros veiksmų sekos, būti stipriai prisirišę prie kokių nors daiktų, dėlioti juos tam tikra tvarka. Tačiau lektorė vėl primena, kad tik pažinę vaiką suprasite, ar jam iš tiesų reikia tos nustatytos dienotvarkės ir tam tikros tvarkos. Galbūt jis puikiai apsieis ir be to.
Lektorė pasidalijo praktiškais patarimais, kaip tokiems vaikams galima padėti mokykloje. Pavyzdžiui, labai pravartu klasėje jiems įkurti poilsio zoną. Tam galima naudoti pertvarą ar knygų lentyną, kuriomis būtų galima atskirti erdvę kabineto kampe. Ši zona neturi būti didelė erdvė – tiesiog vieta vaikui atsikvėpti, atsisėdus ant čia padėtų sėdmaišių ar pagalvėlių. Jei nėra tokios galimybės, kai kuriems nurimti gali padėti specialios triukšmą slopinančios ausinės ar ausų kištukai.
Išleidžiant į mokyklą į vaiko krepšį ji tėvams pataria įdėti įvairių sensorinių stresą slopinančių daiktų: suktukų, specialių kamuoliukų, spaudomų, bet ne cypsinčių žaislų, kramtukų. Gali praversti netgi paprastas plastilinas ar pupų maišelis, minkšti žaislai – bet kas, ką galima liečiant nusiraminti ir susikaupti.
Svarbu ir tinkamai parinkti vietą klasėje. Geriausia būtų, jei vaikas mokytųsi sėdėdamas kuo toliau nuo durų, langų ir klasės praėjimų – tai padėtų išvengti dėmesį blaškančių veiksnių. Gerai, jei vaiko vieta būtų arčiau mokytojo, kad jis girdėtų mažiau garsų, taip pat – kad turėtų vietos nusiraminti ir pajudėti, kai jis mąsto. Taip pat būtų puiku, jei šalia sėdėtų kantrus ir paslaugus klasės vaikas.
J. Valterė pabrėžė, kad vaiko mokytojai apie jo sutrikimus turi informuoti ne tik kitus vaiko mokytojus, bet ir kitus mokyklos darbuotojus, pavyzdžiui, bibliotekininkę ar valgyklos darbuotojus. Tam lektorė siūlo parengti apibendrinimą, kurį būtų galima jiems išdalinti. Jame reiktų nurodyti vaiko poreikius ir paaiškinti, ką daryti, jei vaikui iškiltų sunkumų arba jam prireiktų pagalbos.
Dar kartą priminusi, kad šių vaikų vizualinė atmintis ypač stipri, lektorė akcentavo, kad jiems pateikiama informacija taip pat turėtų būti vizualinė. Dėstant pamokos medžiagą mokytojams ji rekomenduoja naudoti vaizdo įrašų pristatymus, kitas technologijas, stengtis naujas žinias pateikti žaidimo forma. Labai pravartu įtraukti patyriminę veiklą, paremtą pojūčiais ir loginiu, vizualiniu mąstymu. Paprastas ar kinetinis smėlis, šviesos stalas, kitos pasitelktos priemonės, anot J. Valterės, gali išties labai pasitarnauti, tad belieka kliautis mokytojų fantazija.
