Todėl ekspertai siūlo naujus mokslo metus pasitikti apgalvotai planuojant, ką norima pasiekti ir kaip tai padaryti, nes tik racionalus iššūkių valdymas, anot jų, leidžia užtikrinti vaikų laimę, motyvaciją ir sėkmę.
Tikslų planas – būtinas
Grįžimą į mokyklą vaikams ir jų tėvams dažniausiai lydi dvejopi lūkesčiai. Apie tai atsiųstame pranešime kalbanti Kauno Karalienės Mortos mokyklos vadovė Dovilė Manukian pastebi – naujiems mokslo metams pradedama ruoštis sau keliant tiek emocinius, tiek akademinius tikslus.
„Pirmieji lūkesčiai reiškia vaiko norą mokykloje būti tinkamai priimtam bendraklasių, mokytojų, siekį pritapti. Vaikui itin svarbu mokykloje jaustis saugiai, turėti draugų aplinkoje, kurioje nuo šiol vėl prabėgs daug laiko. Tik užsitikrinęs tai vaikas gali galvoti apie akademinius lūkesčius. Visgi pastaruosius keldamas jis neretai mąsto abstrakčiai: planuoja gerai mokytis ir elgtis, gauti aukščiausius pažymius. Tačiau bet kuris tikslas turi būti aiškus, pamatuojamas ir realus“, – kalba D. Manukian.
Pašnekovė taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju aukštesni vaiko lūkesčiai visgi gali tapti raktu į spartesnį tobulėjimą ir progresą. „Moksleivius skatiname kelti asmeninius iššūkius, kartu – nebijoti klysti, nes tik iš klaidų galima mokytis, augti kaip asmenybei. Ugdydami vaikus visuomet vadovaujamės filosofija, kad klaida tėra tik tarpinė stotelė sėkmės link. Tą nuolat kartojame ir vaikams, ir jų tėvams“, – priduria D. Manukian.
Ugdymo specialistei antrina ir VšĮ Psichologinės sveikatos centro psichologė Akvilė Zdanė. Jos teigimu, lydėti vaiką tikslų link turėtų suaugusieji, su kuriais būtų galima pasimatuoti ir įvertinti savo keliamus lūkesčius. Kartu – tėvų ar pedagogų vaidmuo yra padėti susidaryti planą, kaip pasiekti to, ko norima.
„Priešingu atveju, lengva išsikelti nepasiekiamus tikslus ir greitai patirti nusivylimą. Pastarasis gali būti įsimenamas ir prisiimamas kaip asmeninė charakteristika. Pavyzdžiui, „aš nieko nesugebu“, „stengiausi, bet ir vėl nepavyko“. Taip vaiko savivertė mažėja, krenta tikėjimas savimi, asmenine sėkme, nesiformuoja problemų sprendimo įgūdžiai. Negalėjimas išsikelti lengvai pamatuotų lūkesčių neretai pasmerkia nuolatiniam susidūrimui su nesėkmėmis.
Jei vaikas nori mokytis gerai, tačiau neapsibrėžia, kaip toks etapas yra pasiekiamas, šis tikslas niekada ir neišsipildo. Tai tuomet gali vesti prie mokslo nuvertinimo apskritai, savęs menkinimo, prasmėms praradimo, motyvacijos mažėjimo“, – galimas grėsmes įvardija A. Zdanė.
Verta nuoširdžiai kalbėtis
Netinkamas lūkesčių formavimas, D. Manukian teigimu, kelia ir papildomų rizikų. Visgi jų valdymo atsakomybė, ugdymo specialistės nuomone, turi gulti ne tik ant vaikų pečių, jiems turi padėti ir tėvai, ir mokytojai. Suaugusiesiems svarbu suprasti, kad visi vaikai yra skirtingi, individualūs, turintys savitų gebėjimų bei talentų. Todėl, pasak D. Manukian, pirmiausia, jų tėvai neturėtų lyginti su savo draugų ar pažįstamų atžalomis.
„Keliant lūkesčius vaikams, derėtų tinkamai įvertinti pastarųjų asmenines stiprybes ir silpnybes. Tik neretai matydami, kad kitose šeimose atžalos mokosi labai gerai, lanko daugybę įvairių būrelių, tėvai nori tokios pat sėkmės ir savo vaikui. Tuomet jie pradeda spausti, raginti, kelti nepamatuotus lūkesčius. Tačiau galbūt mažųjų talentai yra visiškai kitokie? Jie gali būti gabūs ne sportui, o, pavyzdžiui, menams ar atvirkščiai.
Suprantama, tėvai nori, kad jų vaikas būtų sėkmingas. Tad dažnu atveju neatsižvelgia, ar vaikas yra pajėgus pasiekti norimų tikslų. Todėl gali atsirasti bendravimo su tėvais problemų, dingti atvirumas, nuoširdumas, formuotis noras įtikti kitam. Vaikas, bandydamas visomis jėgomis lūkesčius pateisinti, tikėtina, susidurs su emociniais sunkumais, netgi perdegimu“, – akcentuoja D. Manukian.
Ugdymo specialistė siūlo su savo atžalomis nuoširdžiai kalbėtis. Išklausydami vaikų lūkesčius, tėvai drauge gali mažais žingsniais eiti link jų įgyvendinimo, o kai tikslai yra konkretūs ir pamatuojami, siekti pastarųjų – lengviau.
Tokiai nuomonei pritaria ir A. Zdanė. „Nuoširdžiai kalbėdamiesi, tėvai gali valdyti vaiko lūkesčius, padėti suprasti, ko jie iš savęs tikisi, nori pasiekti, dėl kokių priežasčių šie tikslai yra svarbūs. Tai leidžia atžaloms susidėlioti savo prioritetus, įsivertini galimybes. Vėliau gali praversti pagalba konkretizuojant tikslus ir priemones jiems pasiekti. Pavyzdžiui, ką darysiu, kas man gali padėti? Ar reikės laikytis susidaryto režimo, kada žinosiu, kad man pavyko pasiekti savo tikslą?
Toks supratimas, kad lūkesčiai nėra abstraktūs ar tolimi, leidžia stebėti progresą, ilgiau išlikti motyvuotam. Todėl tikslas pasikelti matematikos vidurkį vienu balu yra daug realesnis ir aiškesnis už norą labiau pasistengti per šio dalyko pamokas“, – sako A. Zdanė.
Lemia ambicijas ir tobulėjimą
Lydėdami vaiką tikslų link, anot psichologės, tėvai ir pedagogai turi nepamiršti kiekvienam žmogui būtino palaikymo. Ji pataria pastebėti mažųjų pastangas, stengtis pagirti. Taip pat – paguosti, jei vaikas susiduria su iššūkiais ar nesėkmėmis.
„Reiktų pasistengti jo nekaltinti netgi už aiškiai matomus patingėjimus. Tuomet, emocijoms nurimus, suaugusieji turėtų padėti vaikui atpažinti nesėkmės priežastis. Ar tai galima pakeisti, ar tiesiog natūraliai priimti esamą situaciją. Tikėjimas vaiku leis jam pačiam savimi labiau patikėti, suformuos žinojimą, kad nesėkmės yra natūrali gyvenimo dalis, kuri įveikiama arba tiesiog priimama“, – pataria A. Zdanė.
