Kiaurą parą visiems pasiekiamas ir nefiltruojamas internetas meta iššūkį ir pačiai mokymosi sistemai – naudojimasis išmaniaisiais įrenginiais pamokų metu tapo viena dažnesnių problemų mokyklose, kaip ir miegantys pamokų metu ar apskritai jas praleidžiantys mokiniai, be saiko įnikę į kompiuterinius žaidimus.
Prancūzai kirto iš peties
Šios aktualijos, žinoma, nėra tik mūsų šalies problema – jos yra būdingos daugeliui Vakarų Europos šalių. Antai liberaliu požiūriu į daugelį dalykų garsėjanti Prancūzija dėl pamokų metu skleidžiamų patyčių rasiniu pagrindu bei masinio pornografijos vartojimo žengė beprecedentį žingsnį, 2018 m. apskritai uždraudusį vaikams iki 14 metų naudotis išmaniaisiais įrenginiais visose šalies mokyklose. Tai davė labai gerų rezultatų. Kitos šalys taip pat svarsto apie tokius ar panašius ribojimus. Europos Parlamente, kitose EU institucijose vis girdimesni tampa visuomeninių organizacijų balsai, raginantys griežčiau riboti pornografijos ir kito kenksmingo turinio pasiekiamumą vaikams.
Sprendžia mokyklos – leisti, neleisti ar neleisti „popieriuje“?
Lietuvoje, bent jau kol kas dėl asmeninių išmaniųjų įrenginių mokyklose naudojimo tvarkos panašu, vieningo valstybės požiūrio nėra ir dėl to leista šiuo klausimu apsispręsti pačioms mokykloms. Dalyvaujant Sveikatos apsaugos ministerijos finansuotame projekte „Neigiamo skaitmeninės aplinkos poveikio vaiko asmenybei prevencijos ir ankstyvosios intervencijos mokykloje algoritmas“ teko aplankyti nemažai įvairių Lietuvos mokyklų ir susidarė įspūdis, kad vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra. Vienose mokyklose išmaniųjų įrenginių naudojimosi per pamokas problemos nematoma arba ji per daug neakcentuojama, kitose išmanieji įrenginiai surenkami ar galioja kiti griežtesni ribojimai. Vis dėlto dažniausiai pasitaikantis variantas – mokyklos ar klasės taisyklėse išmaniųjų įrenginių naudojimas vienaip ar kitaip yra apibrėžtas „popieriuje“, tačiau realybėje to nesilaikoma arba šių taisyklių kontrolė paliekama konkretaus dalyko mokytojams, į kurių pamokas atkeliauja mokiniai.
Susitarti kliudo tėvų prieštaravimo baimė ir tarpusavio nepasitikėjimas
Šiuo klausimu akivaizdžiai išsiskyrė didmiesčių, ypač Vilniaus ir mažesnių provincijos miestų mokyklų požiūriai. Didesnės mokyklos, kurių klasėse yra po trisdešimt ar net daugiau mokinių, išmaniųjų įrenginių naudojimą mokyklose buvo labiau linkusios riboti. Tuo metu mažesnės, kur į pamokas klasėje susiburia nuo 8 iki 12 mokinių, didelių problemų šioje vietoje dažniau nematė.
Dar viena tendencija, kurios negalima nepastebėti – daugelis mokytojų ir švietimo darbuotojų pripažino, kad problema dėl išmaniųjų įrenginių naudojimo mokykloje egzistuoja, tačiau abejojo savo galimybėmis ją bandyti spręsti, argumentuodami, kad tai turi daryti valstybė, Švietimo mokslo ir sporto ministerija, mokyklos administracija ar dar kažkas kitas. Didžiausios baimės, bent jau man pasirodė, šioje vietoje yra susijusios su vaikų tėvais – kad jie gali prieštarauti ribojimams ir dėl to konkrečiam mokytojui, administracijai ar visai mokyklai kils teisinių problemų.
Taip pat dalyje aplankytų mokyklų pasimatė tarpusavio nepasitikėjimas, nenoras kalbėtis tarp mokytojų, mokinių tėvų, švietimo pagalbos darbuotojų ir/ar administracijos, kas tikriausiai buvo ir yra kliūtis šiuo klausimu iš esmės susitarti, priimti sprendimą, kurio laikytųsi tiek mokiniai, tiek mokytojai.
Plačiau apie tai pasikalbėjome su Rengimo šeimai asociacijos vadovu, teisininku ir edukologu Ramūnu Aušrotu bei socialine pedagoge, konsultante, vaikų skaitmeninio saugumo ugdymo „Facebook“ grupės „Aukštyn galvas“ įkūrėja Giedre Kisiele.
– Koks problemos sprendimas, jūsų nuomone, mūsų mokykloms būtų geriausias?
Ramūnas Aušrotas: Problema, su kuria susiduriama mokyklose, yra pernelyg intensyvus skaitmeninių technologijų naudojimas. Įnikimas į ekranus visų pirma trikdo ugdymo ir mokymosi procesą, o antra, blaško patį mokinį, ir kenkia ugdymosi veiksmingumui. Ugdymo procesas susijęs su krūviu smegenims, todėl reikalingos pertraukos, ir išmanieji įrenginiai, į kuriuos sulendama per pertrauką, tam nepadeda. Smegenys ir toliau dirba, jos analizuoja informaciją internete. Be to, pailsėti turi ir mūsų akys, o kūnas – pajudėti. Taigi, tiek dėl visuomenės sveikatos priežasčių, tiek dėl ugdymo kokybės, yra reikalinga nustatyti IT naudojimo taisykles.
Giedrė Kisielė: Tvarkytis su šia problema mūsų mokyklose tikrai reikia – išmaniųjų įrenginių naudojimo ribojimas per pamokas turėtų būti, nes kitaip ir toliau prastės mokymosi rezultatai, kils dar daugiau įtampų ir konfliktų. Tačiau kurį kelią rinktis – čia jau, sakyčiau, yra labiau politinis klausimas. Matant dabartinę situaciją, kai kurių mokyklų neryžtingumą, įsibaiminimą ir problemos ignoravimą atrodo, kad iš viršaus „nuleista“ bendra tvarka, teisės aktas, galiojantis visose valstybinėse mokyklose galėtų būti sprendimas. Kita vertus, jeigu kalbame apie pilietinės visuomenės ugdymą, sąmoningumą, labiau priimtinas būtų Vakarų pasaulio šalyse taikomas variantas, kur kiekvienas administracinis vienetas ar ugdymo įstaiga sprendžia, kaip reguliuoti šį klausimą.
– Kodėl nemaža dalis mokyklų bendruomenių šiuo klausimu negali susitarti?
R. Aušrotas: Gebėjimas susitarti yra demokratinės sistemos bruožas. Deja, esame postsovietinė visuomenė, kurios institucijoms yra patogiau ir lengviau priimti reguliavimą iš aukščiau, nei susitarti. Tačiau gerų pavyzdžių tikrai yra. Pastebėsiu, kad lengviau susitarti yra toms mokykloms, kurios bendruomenę vienija tam tikros vertybės ar specifinė ugdymo filosofija. Tada ir mokytojai, ir tėvai turi panašų požiūrį ir rezultatas pasiekiamas greičiau.
G. Kisielė: Mokyklų bendruomenės dažnai negali susitarti priimti bendros realiai mokykloje veikiančios tvarkos dėl keleto priežasčių. Dažnai girdžiu, kad pirmiausia vengiama atsakomybės paimti iš vaiko įrenginį, kuris gali kainuoti šimtus ar net tūkstantį eurų, nes jeigu kas jam nutiks, teks už jį sumokėti. Yra buvę panašių atvejų, kai mokytojams dėl to teko atlyginti žalą iš savo algos.
Antra – dauguma mokytojų mano, kad jų pagrindinė misija yra ir perteikti savo dėstomą dalyką bei turėti gerą ryšį su vaikais, o ne būti „cerberiu“ ir nuolat kontroliuoti, kas per pamokas ar juo labiau pertraukų metu, ką veikia savo išmaniuosiuose. Nekalbu jau apie tuos atvejus, kai mokiniai jau turi ryškiai išreikštą priklausomybę ir savo jėgomis apskritai nebesugeba nustoti naudotis išmaniaisiais įrenginiais. Užsiimdami šių įrenginių kontrole pedagogai priversti atimti iš pamokos ženklią laiko dalį ir tai, be abejo, atsiliepia mokymosi rezultatams.
Trečia – mokytojai ir socialiniai pedagogai nesijaučia saugūs, nes nemato aiškios (ar bent jau aiškiai iškomunikuotos) teisinės bazės, reglamentuojančios šį klausimą. Neaišku, ar ribojant vaikų prieinamumą prie išmaniųjų įrenginių mokykloje nebus pažeistos asmens teisės į privatumą ar turtinės teisės. Galų gale, ne paslaptis – kai kurie tėvai, manantys, kad jiems būtina turėti telefoninį ryšį su vaikais net ir pamokų metu imasi manipuliacijų ir gali grasinti menamomis teisinėmis pasekmėmis, jeigu tokios galimybės neturės. Trumpiau sakant, mokytojai jaučiasi palikti vieni su šia problema, kuri tikrai nėra vien tik jų reikalas, todėl nedrįsta imtis iniciatyvos ir dažnu atveju palieka tai savieigai.
– Ką reiktų daryti, kad mūsų vaikai mokyklose būtų saugesni ir pasiektų geresnių rezultatų?
R. Aušrotas: Prieš pradedant reguliuoti išmaniųjų įrenginių naudojimą mokyklose svarbu aiškiai įsivardinti, dėl kokių priežasčių tai būtų daroma, ir aiškiai iškomunikuoti mokyklos bendruomenei. Mano nuomone, taisyklių įdiegimo sėkmė priklausys nuo mokytojų, mokinių ir tėvų sąmoningumo bei bendradarbiavimo.
G. Kisielė: Mokyklos iš tiesų turi teisinį pagrindą pačios kurti savo taisykles, reguliuojančias išmaniųjų įrenginių naudojimą mokykloje. Tam reikia suburti mokyklos bendruomenę – mokytojus, tėvus, administraciją ir labai aiškiai įsivardinti tikslus – dėl ko jos reikalingos. Šioje vietoje turi būti noras iš visų pusių, nes jeigu jo nebus – taisyklės nepadės. Kai pasiekiamas sutarimas, kitas žingsnis būtų sukurti geriausiais šiam tikslui pasiekti tinkančias taisykles ir tvarką. Pasitelkti, jeigu reikia tam konsultantus, teisininkus. Sudaryti darbo grupę ir imtis darbo. O sukūrus taisykles – numatyti, kas kontroliuos jų vykdymą, bent jau kurį laiką. Praktika rodo, kad kuo yra konkretesnės ir aiškiau apibrėžtos taisyklės – tuo saugiau visi jaučiasi ir yra paprasčiau dirbti bei siekti bendro rezultato. Ši problema tikrai išsprendžiama.
Straipsnis yra projekto „Neigiamo skaitmeninės aplinkos poveikio vaiko asmenybei prevencijos ir ankstyvosios intervencijos mokykloje algoritmas“, kurį vykdo Rengimo šeimai asociacija, dalis. Projektas finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo, kurį administruoja LR Sveikatos apsaugos ministerija, lėšomis. Daugiau informacijos www.vaikasinternete.lt.
