Straipsnį parengė Laima Samulė.
„Gamma WoW“ bendruomenės klube paskaitas skaitanti lektorė atskleidžia, kad įsitikinimus apie finansus ir jų tvarkymą perimame iš tėvų, deja, tie įsitikinimai neretai būna kenksmingi. Kaip vaikus reiktų mokyti finansinio raštingumo ir kokius įsitikinimus palikti užmarštyje?
– Lina, papasakokite, kaip mūsų patirtys vaikystėje veikia finansinius įsitikinimus?
– Tyrimai rodo, kad patirtys vaikystėje persikelia į suaugusiųjų gyvenimą. Ką patyrėme, ką išmokome, ką perėmėme iš tėvų, taip ir elgsimės patys. Finansiniai įsitikinimai perduodami ir perimami nesąmoningai, todėl norint juos pakeisti, reikia sąmoningumo ir nuoseklaus darbo. Jei paklaustumėte savęs, ką iš tėvų sužinojome apie pinigus, dažno atsakymas būtų „pinigai ant medžių neauga“ arba „nedirbsi – neturėsi“ bei skatinimas taupyti, neišlaidauti. Dabar paklauskite savęs, ar gyvenate pagal tėvų įsitikinimus. Gali būti, kad elgiatės visiškai priešingai, nes manote, kad tėvai buvo neteisūs, arba sekate jų pramintomis pėdomis. Tačiau yra ir trečiasis – sąmoningas kelias. Norėdami juo eiti, turite pagalvoti, kas jums svarbu, kaip jūs suprantate gyvenimą bei pinigų vietą jame, ir elgtis taip, kaip trokštate.
– Kokie finansiniai įsitikinimai yra klaidingiausi, kenksmingiausi?
– Nėra nei klaidingų, nei teisingų finansinių įsitikinimų, nes visi tikime skirtingais dalykais, turime skirtingų patirčių. Tačiau vieni įsitikinimai gali padėti, o kiti trukdyti, priklausomai nuo tikslų. Pavyzdžiui, jei norite uždirbti milijoną, tačiau galvojate, kad turtingi būna tik savanaudžiai, kurie lipa kitiems žmonėms per galvas, bus sunku uždirbti daug pinigų, nes pasąmoningai nenorėsite būti tas, kuris lipa per galvas. Taigi, jei svajojate daug uždirbti, kenksmingas finansinis įsitikinimas, kad turtingi žmonės nelabai dori.
Jei jūsų tikslas būti filantropu, kuo daugiau pinigų išdovanoti bei paaukoti, kenksmingas įsitikinimas būtų galvoti, kad aukoja tik naivuoliai, kurie nesupranta, jog pinigai bus panaudoti neefektyviai. Taigi, nėra universalaus atsakymo, kurie finansiniai įsitikinimai kenksmingiausi – kiekvienam kenksmingi tie, kurie trukdo siekti individualių tikslų.
– Nuo kelerių metų ir kaip su vaikais kalbėti apie pinigus?
– Tyrimai rodo, kad septynerių (!) metų vaikai jau turi susiformavusius įpročius, kurie jiems padės valdyti pinigus ateityje. Tėvai dažniausiai pradeda galvoti, kad septyneri yra tas amžius, kai reikėtų pradėti kabėti apie pinigus, o pasirodo, vaikai jau turi tam tikrus įpročius.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad mažus vaikus apie pinigus galime mokyti dar likus daug laiko iki jie ima gauti pirmuosius kišenpinigius. Tam tikri įpročiai formuojami per kitas patirtis. Pavyzdžiui, nuo mažens turėtume mokyti vaiką atidėti pasitenkinimą, netenkinti impulsyvių norų – desertą valgome tik po pagrindinio patiekalo. Taip formuojamas įgūdis kažko užsinorėjus nepulti tenkinti įgeidžių, bet palaukti. Tai ateityje padės valdyti pinigus.
Per metaforas trimetį mažylį jau galime mokyti net investavimo. Geriausias pavyzdys – svogūnas. Nupjaukite galą, pamerkite svogūną šaknimis į vandenį ir kartu laukite, kol jis išleis laiškus. Taip parodysime vaikui, kaip laikas gali sukurti pridėtinę vertę – svogūno laiškus. Paprastai vaikui suprantama kalba galima papasakoti ir apie draudimą bei kitus finansinius dalykus. O kai vaikas pradeda lankyti mokyklą ir gauti kišenpinigių, tuomet ateina laikas kalbėti apie viską: kaip teisingai leisti, kaip taupyti, kaip papildomai uždirbti, kur investuoti ir t.t.
– Ar nuo mažens kalbėjimas apie pinigus nepavers vaiko materialistu?
– Tėvai dažnai galvoja, kad kalbėjimas apie pinigus gali turėti neigiamos įtakos, tačiau iš tiesų yra svarbu apie ką kalbame, kokias vertybes diegiame. Nuo mūsų priklauso, ar užauginsime savanaudžius materialistus, ar dosnius altruistus. Svarbiausia, kokią žinutę apie pinigus mes patys siunčiame, ko mokome. Viena vertingiausių pamokų šiuolaikiniam vaikui yra gebėjimas atsispirti vartotojiškumui. Visi verslai, reklamos kuriami taip, kad tiksliai paspaustų reikiamus mygtukus ir priverstų mus pirkti. Turime mokyti atsispirti, nepirkti viso, ko užsimanome. Pabrėžti, kad pinigai nėra apie daiktus ir pirkimą, bet apie laisvę ir galimybes – turi santaupų, gali nevaržomas pasirinkti, ką iš tiesų nori veikti gyvenime.
– Kaip vaikams neperduoti nepritekliaus baimės, neuždėti tam tikro psichologinio bloko?
– Tyrimais įrodyta, kad mūsų įsitikinimai lygu mūsų vaikų įsitikinimams. Įsitikinimus apie pinigus vaikai iš tėvų perima nesąmoningai iš tokių, regis, nereikšmingų dalykų: istorijų pasakojimo, mimikos, žvilgsnio, kūno kalbos. Nereikia nė kalbėti, o vaikai jau kaupia patirtis. Iki tam tikro amžiaus vaikams esame vieninteliai autoritetai, visą informaciją jie gauna tik iš mūsų, todėl viskas, ką mes darome ir ką kalbame, atrodo kaip natūrali ir neginčytina tiesa. Taigi, jei norime, kad vaikai nekentėtų nepritekliaus baimės, reiktų savęs pačių paklausti, iš kur pas mus atsirado tokia baimė, kaip ją galime pakeisti, kaip su ja susigyventi. Natūraliai ir vaikams tai perduosime.
– „WoW University“ Gamma bendruomenės klubo paskaitose pasakojate apie sveiką santykį su pinigais. Koks jis ir kaip tokį išsiugdyti?
– Svarbu suprasti, kad pinigai ir finansai yra viena iš esminių gyvenimo sričių. Jei pasižiūrėtume, ką sako žinomi autoriai, mokslininkai, nemaža jų dalis skirsto gyvenimą į keletą svarbių sričių: sveikata, santykiai, tėvystė/motinystė, karjera, savirealizacija ir kt. Viena iš tų sričių visuomet yra ir finansai. Visoms toms sritims turime skirti dėmesio ir laiko, kitaip gyvenimas nebus subalansuotas. Reikia suprasti, kad gyvename pasaulyje, kuriame neišgyvensime be pinigų. Juos valdyti ir suvokti, kaip jie veikia, yra esminis dalykas. Tiesa, pinigai visada turi likti priemone tikslams siekti, o ne pačiu tikslu. Jei pinigai tampa tikslu, pradeda mus apibrėžti – tada santykis su pinigais nebe sveikas ir galime turėti bėdų.
– Kokio amžiaus žmogus jau turėtų būti finansiškai nepriklausomas nuo tėvų? Kaip padėti vaikui įgyvendinti finansinį atsiskyrimą?
– Kišenpinigius skirti vaikams reiktų pradėti nuo septynerių metų, kad iki pilnametystės jie turėtų laiko išmokti elgtis su savo pinigais. Laikui bėgant, po truputį perleiskime vaikams vis daugiau finansinių atsakomybių. Pradžioje vaikas už eurą nusipirks kokį saldainį, keturiolikmetis jau gali turėti didesnį biudžetą ir nusipirkti mokyklinių priemonių. 16–17 m. jau galėtų valdyti tokį biudžetą, kad galėtų nusipirkti drabužių, susimokėti už būrelį, nueiti į miestą su draugais ir pan. 17–18 m. jaunuolis gebėjimu valdyti pinigus jau priartėja prie jauno suaugusiojo. Pilnametis pradžioje dar gali gauti pinigus iš tėvų ir juos sumaniai valdyti, o baigęs mokslus, jau turėtų susirasti darbą ir sugebėti pats patenkinti pagrindinius savo poreikius.
