Nuolatinei auklei už tris dienas per savaitę, apie 2-3 valandas per dieną, buvo siūloma 20 eurų. Jei tiksliau – 2,2 eurų už valandą, jei dirbti tektų 3 valandas dienoje, ir 3,3 eurų už valandą, jei dirbti tektų 2 valandas dienoje.
Žinoma, jei auklė dirbtų individualios veiklos pagrindu, tai atskaičius mokesčius pinigų liktų dar kur kas mažiau. Tačiau suvokiant tokių atvejų realybę, galima preziumuoti, kad galimai apie mokesčius čia kalba nesisuka.
Šiuo metu Lietuvoje minimalus valandinis atlygis yra 5,65 eurų, neatskaičius mokesčių. Šiek tiek daugiau nei 4 eurai į rankas.
Nedidelis atlygis auklei buvo grindžiamas tuo, kad su vaiku užsiimti neva nereikės. Nuomonių apie tokį pasiūlymą komentatoriai pareiškė įvairių, taigi, Delfi Šeima nusprendė pasidomėti, kiek auklėms lietuviai moka mūsų krašte ir kituose pasaulio kampeliuose, o taip pat – kaip situaciją mato kita pusė, auklių agentūros.
Vilniečiai auklėms negaili ir 10-12 eurų už valandą
Vilnietė Neringa sako samdanti auklę, kuriai moka 10, o po to 17 valandos bei švenčių dienomis – net 12 eurų už valandą. Moteris sako auklę, kai dukrai buvo kiek daugiau nei metai, pasirinkusi pagal pažįstamų rekomendacijas.
„Pasikviečiau susipažinti, pasikalbėjome ir žmogus iš karto lipo. Man buvo svarbu, kad bendrautų su vaiku pagarbiai, bet kaip su lygiu – nekalbėtų kūdikėlišku tonu ir maniera”, – pasakojo Neringa. Ji teigė, kad buvo svarbu, jog auklė daug laiko su vaiku praleistų kieme, užsiimtų įvairiomis veiklomis. Moteris ne tik pati nuolat siūlė ir siūlo idėjas, kaip praleisti vaiką su vaiku, bet ir pasirūpina tuo, kas reikalinga, kad įgyvendintų auklės siūlomas idėjas. Tarkime, bilietais į renginius, knygelėmis ir t.t.
„Dar privaloma gerbti mūsų namų tvarką. Tačiau į tai neįeina tvarkymasis, tik veiklos reikalų sutvarkymas, žaislų sudėjimas į vietą, lovos paklojimas ir panašiai, kad grįžus neturėčiau strimgalviais lėkti tvarkytis, o galėčiau pabūti su vaiku”, pasakojo Neringa. Valgiu irgi rūpinasi ji pati, nors, kaip sako moteris, kartais auklė savanoriškai, dukrai prašant, kažką pagamina pati.
Mokėjo fiksuotą atlyginimą, kiek mažesnį nei dabar vidutinis
Vilnietis Pranciškus sako su šeima dėl auklės apsisprendęs, kai darželyje atsidūręs pusantrų metų vaikas ėmė labai daug sirgti. Buvo priimtas sprendimas metus darželio nelankyti.
„Iš pradžių turėjome laikiną auklę, mokėjome 8 eurus per valandą, o paskui, per rekomendacijas, atsirado labai patyrusi, puiki auklė, kuri atėjo iš pažįstamos šeimos, jos vaikams užaugus. Ta šeima auklę veždavosi visur, į ispanijas, į kurortus, mokėjo už viską. Taigi, jos lūkesčiai buvo šiek tiek aukštesni, kitokie negu mūsų. Bet tai paaiškėjo tik vėliau. Taigi, galiausiai sutarėme fiksuotą atlyginimą: 1200 eurų per mėnesį ir jos atostogų apmokėjimą, kai mes esame išvažiavę”, – savo patirtimi dalinosi vyras.
Pranciškus teigia, kad auklė – iš tiesų puiki. Tiesa, jis pastebi, kad norint – prisikabinėti galima. Moteris, kai šią pradėjo samdyti, buvo neseniai išėjusi į pensiją, vyresnio amžiaus, tuo pačiu – ir kiek kitokių įpročių bei supratimo negu jaunesni žmonės. „Galima kabinėtis, kad vaikui kečupo per daug duodavo, per daug cukraus į košę įdėdavo ar druskos į sriubą”, – šypteli jis apie galimai kartų skirtumus. Į tai šeima užsimerkė. Tačiau jis teigia, kad bendrąja prasme dukra iš auklės gavo ir pasiėmė labai daug, taigi, jis neabejodamas galėtų auklę rekomenduoti ir kitai šeimai, kadangi patys su ja jau atsisveikino.
Vis dėlto, finansiniai klausimai nesiėjo taip sklandžiai. Į rankas 1200 eurų per mėnesį mokėjęs vyras ir auklė turėjo kiek skirtingus lūkesčius. Moteris susitarimą suprato kiek kitaip. Tikėjosi, kad šeima apmokės jai daugiau nei pati šeima įsivaizdavo. Kadangi per tą laiką auklė neatostogavo savo pasirinkimu, tik kai šeima būdavo išvažiavusi, ji tikėjosi atostoginių pinigų išmokėjimo. „Tikėjosi už keturias savaites gauti, kaip būtų gavusi pagal oficialią darbo sutartį”, – apie vieną komunikacijos iššūkių pasidalino auklę samdęs vyras. Šeima, kaip teigia jis, dėl gerų santykių sumokėjo auklei, tačiau ne visą prašomą sumą – pusę jos.
„Labai svarbu, kad žmogus būtų komunikabilus, turėtų ryšį su vaiku, jaustųsi, kad jis – patikimas. Pirmais mėnesiais, palikęs vaiką, nuolat galvoji, kaip jiems ten sekasi, rašai žinutes. Taigi, žmogus turi būti raštingas telefonuose. O kainos, kaip suprantu, vaikšto labai įvairios. Mūsų iš pradžių prašė 10-ies eurų valandinio atlygio, bet mes paskaičiavome, kad mėnesių yra įvairių, vaikas gali sirgti ir taip toliau, taigi, pasirinkome tokį variantą.”
Tėtis sako, kad auklė – puikus pasirinkimas, bet jis pastebėjo ir minusą: tai socialinio gyvenimo trūkumas vaikui, kai vaikai tarpusavyje sprendžia savo komunikacijos, socialines problemas, bendrauja. To, anot jo, vaikui trūko, tačiau išleidus į darželį, dukra greitai prisitaikė ir atsigriebė.
Auklė iš Meksikos
Vilnietė Raminta pasirinko kiek neįprastesnį atvejį – ispanakalbę auklę iš Meksikos. „Jos užduotis yra būti su vaiku, kol mama studijuoja, ir kalbėti savo gimtąja kalba. Tokiu būdu siekiu skatinti atvirumą kitai kultūrai, patirti kitą kalbinę aplinką”, – pasakoja moteris.
Ji pasidalina, kad auklė, priklausomai nuo aplinkybių, į namus ateina kartą, du ar tris per savaitę, kol ji pati studijuoja. „Mūsų susitarimas paremtas dviem atvejais iš aplinkos – 20 eurų už dvi su puse-tris valandas”.
Raminta taip pat papasakoja apie auklės pareigas namuose: „Auklės pareiga – ateiti laiku ir tiesiog būti su vaiku, sekti jo interesą ir tiesiog bendrauti, komentuoti, ką daro pati, ką daro vaikas, savo gimtąja kalba, ispaniškai. Auklė negamina, o aš pati ją visada kažkuo pavaišinu: kava, arbata, ant stalo būna užkandžių, kuriuos valgo ir vaikas – vaisių, daržovių, juodojo šokolado ar sausainių su datulėmis.” Ji teigia, kad kol kas užsienietė vaiko į lauką dar nesivedė, bet tokie planai, kai atšilo oras, jau yra. „Veiklas kartais pasiūlau prieš užsiėmimą, bet dažniausiai viską palieku savieigai”, – komentuoja moteris.
Auklę ji rado feisbuko grupėje „Foreigners in Vilnius”. Sako, rekomendacijų neturėjusi, tiesiog ėmusi ir pabandžiusi. „Auklė nemoka lietuvių kalbos, bet labai mato ir girdi vaiką, stengiasi susikalbėti. Įsileidžiant nerimavau dėl netvarkos namuose (tiek dėl reikalingo remonto, tiek dėl kasdien apsiverčiančių namų), nerimavau, ar auklė nelandžios po asmeninius stalčius, ar galiu ja pasitikėti, ar seksis užmegzti ryšį. O dabar nerimauju, ar jis nenutrūks netikėtai ar per anksti, ar vaikas neliūdės, jei auklė sugalvos grįžti į Meksiką ar susiras stabilų darbą”.
Lietuviai užsienyje aukles mielai renkasi programėlėmis
Lietuvė Marija, gyvenanti Švedijoje, papasakojo apie kiek kitokį auklės pasirinkimo modelį, kuris tiko jos šeimai. „Auklei Švedijoje mokam 150 SEK (beveik 13 eurų) už valandą už dvieju vaikų priežiūrą. Sūnui penkeri, dukrai dveji su puse metų. Aukles išsirenkam per programėlę, ten jos trumpai parašo apie save: patirtis, iš kurios šalies atvykę, kokiomis kalbomis kalba, ar pateikia savo asmens dokumentą. Paprastai renkamės kalbančias bent viena iš mūsų vaikams tinkančia kalba (anglų, švedų, ispanų, lietuvių). Dažniausiai tai būna mainų studentės”.
Moteris teigia programėlėje apsikeičianti žinutėmis, pasidalinanti lūkesčiais. „Dažniausiai reikia pagalbos, kai vienas iš mūsų dirba, kitas turi kažkokį svarbų susitikimą ar šiaip kokį reikalą, gal norime išeiti i koncertą, pasimatymą, kitaip tariant – laikui be vaikų”, – dalinasi Marija.
„Aukles dabar turime dvi. Jei viena negali, dažniausiai gali kita. Viena – iš Pietų Afrikos Respublikos. Labai miela mergina, studijuoja magistrą. Turi daug patirties darbe su vaikais įvairiose šalyse, dirbusi net su individualius poreikius turinčiais. Studijuoja Psichologiją. Kita irgi studijuoja psichologijos magistrą, ji iš Kalifornijos. Dirbusi Au pair ir aukle nuo jaunų dienų”, – apie savo pagalbininkes pasakoja moteris.
Ji teigia, kad vaikai aukles labai myli, su jomis jaučiasi komfortiškai, klausinėja, kada šios vėl ateis. Vaikai abi aukles labai myli, jaučiasi komfortiškai. Klausia, kada vėl ateis. „Jie turi savo rutiną. Kai ateina auklės, visi vakarienei valgo picą ir kai kada gauna kažko saldaus. Auklės valgo su vaikais, be to, joms vakarui palieku užkandžių, gal kolos, traškučių, kad galėtų ramiai žiūrėti televiziją, kai užmigdo vaikus”, – apie kuriamą laisvą aplinką pasakoja Marija.
Ji neprašo nei plauti indų, nei tvarkyti virtuvę, net surinkti žaislus. Tiesa, pasirodo, moterys tai paprastai padaro neprašytos. „Mums svarbiausia, kad vaikai būtų saugūs, jaustųsi komfortiškai, mylimi, būtų prižiūrėti, kol mūsų nėra. Esame priversti jomis pasitikėti. Ateinant auklėms daiktų neslepiame, viską paliekame kaip savam žmogui. Palikdami prižiūrėti vaikus jau parodome didžiausią įmanomą pasitikėjimą”.
Tiesa, ne visos Marijos patirtys buvo teigiamos. „Viena iš kitų išbandytų auklių tiesiog netiko mūsų šeimai. Vaikai jos visiškai neklausė. Po pirmojo bandymo vyras dar bandė ją užsakyti mūsų pasimatymui, ji sutiko, o po to pavedė. Daugiau reikalų su ja neturėjome, bet ir šiaip kažkodėl geros nuojautos su ja nebuvo. Kita – švedė, medicinos studentė, gimnastikos trenerė, buvo per daug užsiėmusi ir pernelyg nesuinteresuota užsidirbti – tipiška jauna švedė, kuri per daug nesismaugia. Esame turėję ir auklę Lietuvoje – ji buvo rekomenduota draugų. Ėjome į šventę, į kurią vaikų vestis nenorėjome. Auklė taip įmigo, kad niekaip neprisibeldėme į nuomotus apartamentus. Galvoje prabėgo patys juodžiausi scenarijai. Duris atidarė po 45 minučių garsių baladojimų ir šaukimų, jau ruošėmės kviesti policiją. Jai už valandą ir du vaikus, kai šie nemiega, mokėjome 15 eurų, o vaikams užmigus – 12 eurų”, – skirtingas patirtis dėstė lietuvė.
Moteris sako, kad su auklėmis jos šeima elgiasi taip, kaip norėtų, kad kažkas elgtųsi su jos vaikais tada, kai šie ims savarankiškai uždarbiauti. „Pagarbiai, sąžiningai. Visada sumoku daugiau nei priklauso, suapvalinu, ar pridedu atlygį už papildomą valandą. Paklausiu, ar saugu grįžti namo. Kitu atveju palydėtume, parvežtume ar užsakytume taksi”, – tikina Marija.
Auklių agentūros įkūrėja įvertino skelbimą
Auklių agentūros „Daugiavaikė”, veikiančios Kaune, Klaipėdoje ir Palangoje, įkūrėja Reda Zavadskė pasakoja, kad jie patys aukles atrenka pagal sudėtingą sistemą. „Kol išleidžiame jas į šeimas, auklės praeina ilgą kelią. Vyksta pokalbis su paruoštomis psichologinėmis užduotimis, išklauso psichologės, pedagogės ir mano pačios paskaitą, pereina pirmosios pagalbos mokymus ir netgi atvyksta bent kelis kartus pabūti su mano pačios vaikais”, – pasakojo verslininkė.
Anot moters, tokia sistema sugalvota ne tik dėl to, kad tėvai gautų patikimas ir patikrintas aukles, bet ir dėl pačių darbuotojų – kad šios pasitikėtų savimi, žinotų, ką daryti vienoje ar kitoje situacijoje. „Visos auklės į įmonę ateina su patirtimi, tačiau išsilavinimo nereikalaujame. Tiesa, yra auklių ir su pedagoginiais išsilavinimais. Bet mums svarbiausias prioritetas – atsakomybė ir gebėjimas leisti laiką su vaiku kokybiškai.”
Reda dalinasi, jog jos agentūra siūlo tik valandinių auklių paslaugas, tačiau tėvai dažniausiai pageidauja, kad juos lankytų viena ir ta pati auklė. Vis dėlto, ir čia egzistuoja jų sugalvota sistema, kad išvengtų gyvenimiškų nesklandumų. „Būna, auklė suserga ar išvyksta atostogų ir negali pabūti su vaikučiu. Todėl mes vienoje šeimoje visada maišome dvi aukles, kad vaikas galėtų pažinti abi, o vienai negalėjus ateiti, prižiūrėtų kita, jau pažįstama, nesukeldama vaikui šoko. Žinoma, būna ir ekstra atvejų, kai tenka kviesti trečiąją auklę, bet vis dėlto vienoje šeimoje stengiamės derinti dviejų specialisčių darbą”.
Paklausta apie kainą, Reda sako, jog valandinės auklės brangesnės už dirbančias visą dieną, jei skaičiuosime valandinę kainą. Ši išauga ir dėl agentūros vedamų apmokymų, atrankos, kamerų, lavinamųjų veiklų vaikui – šiais dalykais pasirūpina agentūra. Mokama suma priklauso nuo pasirinkto paketo – nuo 15 eurų iki 19 eurų už valandą. „Iš tėvų atsiliepimų suprantu, kad tai yra visiškai pagrįstos ir tinkamos kainos už kokybišką priežiūrą”, teigia verslininkė.
Atsakydama į klausimą apie auklės pareigas namuose, moteris įsitikinusi: „Auklė yra auklė, o ne namų šeimininkė”. Ji teigia, kad pažaidus su vaiku betvarkės likti neturi, tačiau siurbti kambarių ar plauti indų auklei taip pat nepriklauso. „Visas laikas ir dėmesys turi būti skirtas vaikams”, – sako Reda. Ji atskleidžia, kad agentūroje dirbančios auklės tikrai gali pašildyti maistą, pamaitinti vaikutį ir po to aplink save apsitvarkyti, bet prie puodų jos tikrai nesėdi. Tačiau, kaip sako ji, specialistės atvyksta pasiruošusios lavinti vaikus, paruošusios įtraukiančias veiklas ir sugalvojusios, kaip vaikus užimti įdomiau. Toks, anot Redos, ir tikslas.
Pasakodama apie auklių teises šeimos namuose, ji pasakoja, kad tai – labai individualu. „Vienos šeimos kuklesnės ir nori, kad šeimos oazė būtų tik jų, o auklė – tik laikinas svečias, ir aš tai gerbiu. Taip pat yra tėvų, kviečiančių jaustis kaip namuose, tapti jų šeimos dalimi”. Reda teigia, jog svarbiausia, kad šeima tas taisykles ir ribas iškomunikuotų, pasakytų, kas galima, ko – ne.
„Pati patariu auklėms, kad jei su vaiku bus ilgiau nei 3 valandas, pasiimtų savo užkandžių ar pietus, ir kai valgys vaikas, kad pavalgytų kartu. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad Lietuvoje šeimos labai malonios ir visada pasiūlys auklėms kavos ar arbatos”, – apie įpročius ir taisykles tęsia auklių agentūros įkūrėja.
Paklausta, ar dažnai susiduria su realybe, kai žmonės ieško aukso luito už beveik nemokamai, verslininkė atsako teigiamai. „Dažnai girdžiu skundžiantis, kad auklių paslaugos brangios, nors visi nori patikimų, apmokytų auklių. Bet yra ir daug suprantančių, kad norint gauti aukštę vertę, tenka ir mokėti daugiau. Deja, tikrai ne paslaptis, kad dauguma auklių vis dar dirba nelegaliai, nemoka mokesčių, auklių agentūroje tai nepriimtina. Mokesčius moka tiek auklės, tiek agentūra”, – kainodarą aiškina Reda.
Pradėjus kalbėti apie pasitikėjimą, moteris sako pati esanti mama ir puikiai suprantanti, kad naujas žmogus pasitikėjimą turi užsitarnauti. „Dažnai žmonės šypsosi į akis, o kaip elgiasi su vaiku tau išėjus, nežinai. Būtent todėl agentūroje mes propaguojame kameras ir tėvai savo telefonuose gali matyti, ką auklės veikia kartu su vaikais”. Reda patikina, kad kameros niekada nėra slaptos ir auklės apie jas be jokios abejonės žino iš anksto.
Paklausta, kokių klientų labiausiai nenori pačios auklės, verslininkė tikina, kad tų, kurie nuolat stebi, tikrina, nepatraukia akių. Jos manymu, kameros yra pakankamas saugiklis ir papildomas tikrinimas jaučiasi nemaloniai, nejaukiai.
Pokalbio pabaigoje Redos paprašome įvertinti teksto pradžioje minėtą skelbimą: ar jis – realistiškas? Ką reiškia „su vaiku užsiimti nereikės”? Reda teigia neįsivaizduojanti: „Gal jie ieško žmogaus, kuris tiesiog sėdės ant sofos? Na, tada nebus sunku rasti, nes tokių tikrai daug, bet ar ilgai vaikas norės su tokiu žmogumi būti? Iš skelbimo suprantu, kad žmogaus reikia už labai mažą kainą, bet su kokybe tai, deja, prasilenkia”, – savo nuomonę išdėsto ji.
