Natūralu, jog aplanko ir naujos reakcijos, jausmai bei elgesys. Apie tai, su kokiais sunkumais vaikai susiduria pirmaisiais mėnesiais mokykloje, ir kaip šiame periode turėtų elgtis tėveliai, kalbamės su „Erudito“ licėjaus psichologe Virginija Rekiene.
„Pradėkime, nuo to, jog darželis vaiką rengia socialiniam kontaktui, socialiniam gyvenimui. Ir išties skiriasi vaiko reakcijos priešmokyklinėje klasėje, jeigu jis yra lankęs darželį ir jeigu jis nėra to daręs. Darželis parengia vaiką bendrauti su didesne bendraamžių grupe: susipykti, susitaikyti, kurti-atkurti santykį, prašyti pagalbos, išgirsti kitą, išlaukti.
Žinoma, tėveliai turi pasirinkimo laisvę. Jie gali vaiko ikimokyklinį ugdymą, dėl tam tikrų jiems svarbių priežasčių, išpildyti namuose. Tačiau labai svarbu suprasti, jog vaikai augs ir ugdysis sociume, visuomenėje, t.y. tarp kitų žmonių. Tad vaikams mokymasis bendraamžių grupėje yra labai svarbus jų raidos momentas“, – pokalbį pradeda psichologė.
– Kas yra adaptacija ir kiek laiko ji įprastai trunka?
– Pats žodis „adaptacija“ reiškia prisitaikymą prie pakitusių aplinkos sąlygų. Svarbu suprasti, kad tai yra prisitaikymo procesas, ne rezultatas.
Mokslinėje literatūroje yra įvairių pasvarstymų dėl vaiko adaptacijos trukmės. Dažnai sutinkami rėžiai, kad adaptacija gali trukti nuo mėnesio iki pusės metų.
Bet vaikui dėl sunkios adaptacijos leisti net šešis mėnesius išgyventi sudėtingas, nemalonias emocijas, sakyčiau, yra pernelyg ilgas laiko tarpsnis. Jei vaiko adaptacijos procesas, praėjus trims mėnesiams nuo priešmokyklinės klasės lankymo pradžios, yra vis dar nesėkmingas, tėveliams rekomenduočiau susirūpinti.
– Su kokiais sunkumais, baimėmis susiduria mokiniai, pirmais metais įžengę pro mokyklos duris?
– Atsakant į šį klausimą labai svarbu mums, suaugusiems, atsistoti į to šešiamečio vaiko batus, pažvelgti į pasaulį iš mažamečio vaiko pozicijos. Reiktų pagalvoti: o kas gi nutinka vaiko gyvenime jam atėjus į mokyklą?
Visų pirma, atsiranda nauja fizinė aplinka. dažnu atveju pasikeičia pastatas, vadinasi, ir kelias į mokyklą. Gali pasikeisti ir vaiko kėlimosi ryte bei ėjimo miegoti režimas. Vaikas patenka į naujos klasės naują erdvę: su kitokiu erdvės išplanavimu nei jam gal buvo įprasta darželio grupėje. Naujoje vaiko klasėje yra nauji ir nepažįstami vaikai. Galiausiai vaikas patenka į erdvę, kurioje iš jo yra tikimasi tam tikrų dalykų: elgtis, reaguoti pagal klasėje nus(is)tatytus susitarimus, pavyzdžiui, sėdėti pamokos metu, atlikti užduotėlę iki galo ir pan. Svarbu ir tai, jog mokinio gyvenime atsiranda ir daug naujų suaugusių žmonių, kurie turi savo pasaulėžiūrą, būdus, kaip edukuoti, kaip padėti vaikams. Trumpai tariant, vaiko gyvenime pasikeičia fizinė aplinka, socialinė aplinka, tad natūralu, jog staiga pasikeičia ir mažojo mokinio emocinė būklė.
Adaptacija yra procesas. Ir būtent per pasikeitimus, pokyčius pamatome, kad vaikui yra sunkiau. Kad vaikui adaptacija sudėtinga, gali pasakyti pats vaikas, įvardindamas, kad jam sunku, kad neturi draugų, kad sunku susigaudyti (susiorientuoti), kad nesupranta, ko iš jo tikimasi, kad nekyla malonios emocijos ir pan. Visa tai vaikas išreiškia tiesiog per kalbą ir mums suaugusiems svarbu tai išgirsti.
Taip pat labai svarbu stebėti, kaip vaikas jaučiasi bei elgiasi. Pasikeitęs elgesys gali išduoti, jog vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos nėra visiškai sklandus. Pavyzdžiui, vaikas būdavo kupinas džiaugsmo, entuziastingas, ekspresyvus, o pradėjęs lankyti priešmokyklinę ar pirmą klasę jis liūdnas, apatiškas, nieko nenorintis. Gali pakisti ir fiziologiniai vaiko poreikiai: nevalgo, prastai miega, sapnuoja košmarus, kartais iš nerimo ar baimės naktimis apsišlapina. Visa tai gali reikšti, kad vaikas emociškai jautriai išgyvena permainas ir tie išgyvenimai jam nėra lengvi.
– Ką tokiu atveju turėtų daryti tėveliai?
– Būti „emociniais veidrodžiais“ savo vaikams.
